Atėjimo į pasaulį akimirką mes pirmiausia giliai įkvepiame. O išeidami iš šio pasaulio – liaujamės kvėpavę. Tarp gimimo ir mirties yra gyvenimas, jis visiškai priklauso nuo kvėpavimo.
Kvėpavimas – tai neregimas ” maistas”, be kurio žmogus negali išgyventi nė 5 minučių.
Kaip liudija vokiečių mokslininkų duomenys, net 9 iš 10 žmonių kvėpuoja netinkamai. Kodėl?
Pasižiūrėkime, kaip kvėpuoja mažas vaikas. Kada įkvepia, pilvas išsipučia, išsiplečia, o kai iškvepia, – susitraukia. Šitaip kvėpuojant plaučiai įgauna daug erdvės ir įtraukia deguonį savo vidurine ir apatine sritimis. Kuo daugiau deguonies tenka plaučiams įkvepiant, tuo geriau jie vėdinasi ir tuo daugiau kraujo eritrocitų gauna energijos ir deguonies. O tai reiškia, kad praktiškai nė vienoje oksidacijos reakcijoje neišsiskiria organizmui žalingų toksinių produktų. Kaip tik dėl tokio kvėpavimo būdo, kuris vadinamas diafragminiu, vaikas yra judrus, energingas, linksmas, jo kraujotaka puiki ir gera atmintis.
Su amžiumi, dėl nepakankamai judrios gyvensenos, stuburo iškrypimo, antsvorio ir kt., žmogus pradeda kvėpuoti kitaip: įkvepiant pakyla rankos ir kt., žmogus pradeda kvėpuoti kitaip: įkvepiant pakyla rankos ir raktikauliai, šonkauliai išsiskečia į šalis, krūtinės ląsta išsiplečia, o pilvas įtrauktas. Kvėpuojant šitokiu, vadinamuoju viršutiniu, būdu, dirba tik viršutinė, mažiausioji plaučių dalis. Paprastai oro nepakanka ir žmogus yra priverstas kvėpuoti tankiai (ypač toks kvėpavimas būdingas apkūniems žmonėms). Deguonis pasiekia plaučius mažomis porcijomis. Plaučiai priversti dirbti intensyviau, dideliu krūviu, bet tik viršutinėje srityje, todėl anksti susidėvi ląstelės. Plaučių audiniuose susidaro “mirusios zonos”, kur ląstelės nebegyvos, nebefunkcionuojančios. Kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau ląstelių kvėpuoja. Organizmas jaučia vis didesnį deguonies badą. Dėl to atsiranda ne tik kvėpavimo organų, bet ir kraujotakos, širdies, kasos, kepenų, inkstų, skrandžio ir žarnyno trakto bei daugelis kitų ligų.
Jeigu žmogus visą gyvenimą kvėpuotų diafragma, tai nukeltų savo senėjimo procesą 30-40 metų ir išvengtų daugelio ligų.
Jau seniai žinoma, kad visi ilgaamžiai kvėpuoja lėtai. Vienas indų ilgaamžis, kuris, sulaukęs 130 metų, atrodė perpus jaunesnis, paklaustas, kur jo jaunystės paslaptis, pasakė, kad ji – tinkamas kvėpavimas (įkvėpdavo jis kartą per minutę).
Vienas iš senovės medicinos priesakų skamba: ” Kuo mažiau kartų per minutę žmogus įkvepia, tuo ilgiau gyvena”.
Tinkamas kvėpavimas – geros sveikatos ir ilgos jaunystės laidas.
