Europoje yra šimtai, o gal net tūkstančiai požeminių tunelių, kurių kilmė yra nežinoma. Šio tipo tuneliai vadinami ,,erdstall”, jie yra labai siauri. Tunelių aukštis siekia 1-1,2 m, o plotis – 0,6 m.
Yra aptinkami jungiamieji tuneliai, kurie yra dar mažesni, ir kuriais vargu ar pavyktų pralįsti suaugusiam žmogui ar žmogui, turinčiam antsvorį. Kai kurios tunelių sistemos sudaro žiedus, daugumos tunelių ilgis tokiose sistemose neviršija 50 m.
Manoma, kad tuneliai apytikriai atsirado viduramžiais. Tikslesnį tunelių amžių nustatyti sunku, nes juose nepavyko aptikti jokio artefakto. Dėl tos pačios priežasties mažai tikėtina, kad jie kada nors buvo naudojami kaip slėptuvės ar net gyvenamosios patalpos. Nors visiškai atmesti šios galimybės negalima.
Labiausiai paplitusi teorija teigia, kad tai yra religinio pobūdžio statinys. Gali būti, kad jie priklauso kažkokiam nekrikščioniškam kultui. Dar didesnė paslaptis yra tai, kad apie šiuos tunelius niekada nebuvo užsiminta istoriniuose tekstuose. Panašu, kad mes niekada nesužinosime, iš kur jie atsirado.
Kai teigia vokiečių archeologas daktaras Henrichas Kuščas (Heinrich Kusch), kuris neseniai parašė knygą „Požeminių durų į senovės pasaulį paslaptys”, šie tuneliai atsirado dar akmens amžiuje – prieš 5 tūkstančius metų, neolito periodu, nes jie dažniausiai yra tose vietose, kur neolito laikais buvo apsistoję žmonės. Kalbama ir dar apie senesnį tunelių amžių – 12 tūkstančių metų.
Radioaktyviosios anglies analizė parodė, kad Bavarijoje esantiems tuneliams yra apie 1500 metų, yra ir vėlesnių, kurie atsirado viduramžiais. Apie vienus buvo žinoma jau seniai, o kiti, pavyzdžiui „erdstall”, buvo aptikti visiškai atsitiktinai. Ėdė karvė žolė Alpių ganykloje – staiga įsmego į žemę.
Negalima sakyti, kad apie šiuos tunelius nebuvo žinoma iki knygos pasirodymo, tačiau šios žinios kažkaip nebuvo afišuojamos, o tiesiai pasakius – nutylimos. Tamsūs tuneliai vis dar praktiškai nežinomi mokslininkams. Šiuo atžvilgiu knyga tapo tikru įvykiu.
Vienas iš Alborno tyrėjų pasakoja: „Mes norėtume pasinaudoti fizikų pagalba, atliekant radioaktyviosios anglies tyrimus, taip pat teologų, priešistorinių laikų specialistų žiniomis”.
Vien Bavarijoje buvo aptikta apie 700 tokių tunelių, o dar apie 500 buvo aptikta Austrijoje. Liaudyje jie žinomi keistais pavadinimais, pavyzdžiui „Goblinų skylė” („Schrazelloch”) arba „Mandragoros urvas” („Alraunenhohle”). Kai kuriuose padavimuose teigiama, kad jie yra ilgų tunelių, jungiančių pilis, dalis.
Europoje esančių tunelių dažniausiai yra skliautinė konstrukcija, aukštis apie 70 cm, dažnai tuneliai sujungti 40 cm skersmens praėjimais, pro kuriuos vos vos pralenda suaugęs žmogus. Kuščas mano, kad anksčiau požeminis tinklas buvo dar didesnis, tačiau jis palaipsniui sugriuvo. Arba dar ne visi tuneliai aptikti.
Kai kurie ekspertai mano, kad tunelių tinklas buvo apsauga nuo plėšrūnų, o kiti mokslininkai teigia, kad kai kurie susiję tuneliai buvo skirti saugiai keliauti po žeme, nepaisant karų, prievartos ar net oro sąlygų virš žemės. Viena aišku – toks keliavimo būdas po žeme buvo nepaprastai populiarus. Tiesa, nelabai aišku, kas keliavo šiais tuneliais.
Knygoje pažymima, kad koplyčios dažnai buvo įrengiamos virš įėjimų į tunelius. Gal tai susiję su tuo, kad bažnyčia bijojo pagonių palikimo arba taip norėjo pašalinti pagonių tikėjimo įtaką. Daugybė tunelių buvo užpilta, įėjimai į juos užmūryti. Kartais urvuose pasitaiko bareljefai, kaip tai yra Bosenreutin urve netoli Lindau miesto Bodeno ežere. Jame pavaizduotas goblinas su uodega.
Gali būti, kad kai kurios galerijos buvo šventyklos kažkokiems pagonių ritualams atlikti. Visiškai galimas dalykas, kad žmonės paprasčiausiai pasinaudojo tuo, ką jie nepastatė. Kai kuriuose kronikose užsimenama apie šiuos tunelius, kaip apie kelius į požemio karalystę.
Žvelgiant į šiuos požeminius praėjimus, kurie yra aiškiai dirbtinės kilmės, negalima atsikratyti minties, kad juose žmogui buvo nepatogu ir nejauku. Pabandykite pritūpę nukeliauti bent dešimtį metrų. Atsiklaupę ant kelių irgi toli nenukeliausite. Kvėpuoti tuneliuose sunku, todėl išbūti juose per ilgą priešo apsiaustį neįmanoma.
Iš viso to susidaro įspūdis, kad mitai apie gnomus (arba nykštukus, hobitus, goblinus – vadinkite kaip norite) turi realų pagrindą.
