Ką valgome ir kas “valgo” mus
Šiuolaikinį maistą sudaro produktai, atrenkami atsižvelgiant į tris sąlygas:
1) privalo būti kaloringi, kad pasisotintume mažesniu jų kiekiu;
2) turi būti lengvai paruošiami, kadangi šiuolaikinė šeimininkė neturi daug laiko;
3) privalo būti lengvai sukramtomi, kad nereikėtų ilgai kramtyti (šiuolaikinis žmogus neturi daug laiko pietums).
Dėl tokių sąlygų mėsa gerokai nurungia daržoves, nes pasisotinti jos pakanka mažiau. Balta duona geresnė už juodą, nes lengviau sukramtoma. Valyti ryžiai ir cukrus atrodo patraukliau. Sudėlioti porcijomis užšaldyti produktai nurungia šviežius, nes mažiau laiko reikia gaišti virtuvėje. Net ir šviežias sultis pakeičia konservuotos. Tokia mityba laikoma šiuolaikinės pažangos laimėjimu. Ji išvaduoja šeimininkę iš virtuvės, o motiną padaro nepriklausomą nuo jos pagimdyto vaiko ( turiu omenyje kūdikio maitinimą dirbtiniu maistu, pakeičiančiu motinos pieną).
Įprotis šitaip maitintis kenkia net ir labai geros sveikatos žmonėms. Silpnesnieji pradeda kentėti gerokai anksčiau, o greičiausiai pasekmių sulaukia vaikai.
Rafinuoto maisto žalingumas
“Saldusis žudikas”
Žmogaus siekis viską “pagerinti”, atskirti “reikalingą” nuo “nereikalingo” privedė prie to, kad dauguma produktų tapo rafinuoti, t.y. “dirbtiniai”. Manau, nėra prasmės aiškinti skirtumų tarp dirbtinės rožės ir natūralios, kurią išaugino sodininkas. Jas sieja tik išorinė išvaizda. Panašiai esti ir su natūraliais bei sintetiniais vitaminais, sviestu, margarinu ir kt.
Rafinuojant, valant siekiama suteikti prekinę išvaizdą – apdorojama termiškai, verdama, tad maistas netenka pagrindinės “biologinės informacijos” (subalansuotų cheminių elementų natūraliuose produktuose), kurią gauname iš saulės žemės ir vandens. Toks maistas tampa organizmui svetimas. Kad jį įsisavintų, organizmas verčiamas eikvoti savo paties “atsargas”. Puikus pavyzdys yra runkeliai ir cukrus, kuris iš jų gaunamas. Runkelis yra natūralus augalinis produktas, turintis daug vitaminų, mineralinių druskų, fermentų, hormonų. Iš runkelių gautas cukrus yra kruopščiai išvalytas, kristalizuotas, išfiltruotas. Kad įgytų baltą spalvą, jis apdorojamas kalcio chloridu – nuodu! Į mūsų skrandį cukrus patenka kaip gryna cheminė medžiaga – sacharozė, kuri nebeturi vitaminų, mineralinių druskų, biologiškai aktyvių medžiagų. Kad organizmas galėtų tokį kaloringą produktą įsiurbti, reikia jį sujungti su kita “medžiaga”. Natūraliame produkte – runkeliuose yra visos būtinos medžiagos, o cukruje jų stinga. Tuomet organizmas priverstas aukoti savo paties medžiagas: kalcį iš dantų – todėl atsiranda anemija, cukraligė ir t.t. Mokslo įrodyta, kad gausus cukraus vartojimas sukelia kraujagyslių atrofiją, ląstelių mutacijas ar išsigimimą ir pagaliau navikus.
Kaip žinia, cukrumi saldoma ne tik kava ir arbata, jo yra saldainiuose, sausainiuose, įvairiuose kepiniuose ir gėrimuose. Nė neįmanoma išvardyti visų cukraus kelių į organizmą. Dėl gausiai vartojamo cukraus per pastaruosius 20 metų visose pažangiose šalyse padidėjo sergamumas cukralige, anemija, vėžiu, kraujo ligomis.
Štai kodėl daugelis tėvų, kaip ir senelių, daro didžiulę klaidą pratindami mažą vaiką prie saldumynų. Liūdniausia, kad tokią klaidą ištaisyti paskui nepavyks per visą gyvenimą!
