1650 m. gruodžio 14 d. Oksforde (Anglija) buvo įvykdyta mirties bausmė Anai Gryn, apkaltintai savo kūdikio nužudymu. Ši jauna 22-jų metų iš kaimo kilusi mergina dirbo kambarine sero Tomo Rido namuose. Aną suvedžiojo šeimininko anūkas Džefris Ridas. Kai Ana pastojo, Džefris ją atstūmė ir nutraukė visus santykius. Naivuolė Ana Gryn slėpė savo nėštumą. Kai gimė neišnešiotas kūdikis, ji paslėpė mažylio kūnelį.
Tačiau kūnelis buvo aptiktas, o Ana buvo apkaltinta žmogžudyste. Ji buvo suimta, teismas paskelbė įprastą tiems laikams nuosprendį – viešas pakorimas. Bausmė buvo įvykdyta specialiai tokioms egzekucijoms skirtoje vietoje – Cattle Yard aikštėje Oksforde.
Visa bausmės vykdymo procedūra vyko įprastai – iš pradžių šventikas pagiedojo keletą psalmių, po to oficialus bausmės vykdytojas susirinkusiems paskelbė apie Anos Gryn įvykdytą nusikaltimą, pasmerkė Ridų šeimą, kuri tinkamai nepasirūpino mergina. Po to buvo įvykdyta mirties bausmė. Ana užlipo ant ešafoto, jai ant kaklo buvo uždėta kilpa, budelis iš po kojų išmušė suoliuką. Keletas bausmės vykdyme dalyvavusių žiūrovų įsikibo į Anos kojas ir pakibo visu kūno svoriu, taip norėdami pagreitinti nuteistosios mirtį ir išvaduoti ją nuo ilgo kankinimosi ir skausmo. Budelis, baimindamasis to, kad gali nutrūkti virvė, liepė atsitraukti savanoriams padėjėjams. Ana Gryn kilpoje kabėjo apie pusę valandos. Po toji buvo išimta iš kilpos, paguldyta į karstą ir nunešta į daktaro Viljamo Pečio (William Petty) (1623-1687) namus. Daktaras Oksfordo universitete dirbo anatomijos dėstytoju. Pagal 1636-ais metais karaliaus Čarlzo I išleistą įsaką visų žmonių, kuriems mirties bausmė buvo įvykdyta iki 21 mylios atstumu nuo Oksfordo, kūnai turėjo būti perduoti medicinos fakultetui.
Iki 1549-ųjų metų anatominiai tyrinėjimai Oksfordo universiteto medicinos fakultete buvo draudžiami. Šį draudimą buvo priverstas atšaukti karalius Eduardas VI, pasipiktinęs tuo, kad gydytojai, gydę jo šlapimo pūslės uždegimą, net nežinojo jos sandaros. Tuomet karalius Eduardas VI išleido įsaką, kuriame buvo nurodyta, kad kiekvienas medicinos studentas privalo dalyvauti mažiausiai keturiuose skrodimuose, iš kurių du turi atlikti savarankiškai. Ši naujovė sukėlė tikrą „lavonų medžioklę”. Problemą pavyko išspręsti po šimtmečio, kai 1636-ais metais karalius Čarlzas I išleido jau minėtą įsaką.
Anos Gryn skrodimą turėjo atlikti jau minėtas daktaras Viljamas Petis su kolegomis Tomu Viliu (Thomas VVillis) (1622-1675) ir Ralfu Baturstu (Ralph Bathurst) (1620-1692) bei keletu medicinos studentų. Kai buvo nukeltas karsto antvožas, jie pastebėjo, kad „lavono” krūtinė truputį kilnojasi ir girdisi tylus gargimas. Apie skrodimą iš karto buvo užmiršta, mokslininkai ėmėsi visų priemonių, bandydami sugrąžinti merginą į gyvenimą.
Jie pirmiausia Aną Gryn iškėlė iš karsto, pražiodė ir į burną įpylė stipraus alkoholio. Tai sukėlė kosėjimo refleksą, kuris tik paskatino gydytojus dar energingiau stengtis atgaivinti merginą. Jie ėmė trinti ir masažuoti jos rankas ir kojas. Praėjus ketvirčiui valandos jai vėl buvo į burną įpilta alkoholio, o gerklė buvo pradėta kutenti paukščio plunksna. Po šios procedūros Ana trumpam atsimerkė. Tada jai buvo atliktas kraujo nuleidimas. Daktarai, vis dar masažuodami merginos rankas ir kojas, ant galūnių uždėjo turniketus ir juos užveržė, norėdami, kad į smegenis patektų daugiau kraujo. Po to Anai vėl buvo supilta alkoholio ir padaryta karšta klizma, siekiant pakelti kūno temperatūrą. Po to Ana Gryn buvo paguldyta į lovą šalia kitos moters, kuri atliko „šildytuvo” vaidmenį – taip buvo stengiamasi palaikyti atgyjančios merginos kūno temperatūrą.
Po dvylikos valandų Ana sugebėjo pasakyti keletą žodžių, o jau kitą dieną ji galėjo atsakinėti į klausimus. Po dviejų dienų ji visiškai atgavo atmintį ir atsiminė viską, kas vyko iki bausmės įvykdymo momento. Po 4 dienų mergina pradėjo valgyti tirštą maistą, o po mėnesio buvo visiškai sveika.
Daktarai Viljamas Petis ir Tomas Vilis parašė išsamią ataskaitą apie tai, kai buvo atliekamas Anos Gryn gaivinimas ir gydymas, buvo surašytas ligonės pulsas, kvėpavimo dažnumas, sąmoningumas ir sugebėjimas atsiminti. Praėjus dviem savaitėms po nuosprendžio įvykdymo, mergina ėmė prisiminti lemtingosios dienos įvykius ir kažkokį žmogų pilku apsiaustu, tikriausiai, budelį. Buvo pažymėta, kad jos veidas daug dienų buvo paraudęs ir paburkęs, o ant kaklo buvo matyti virvės palikta žymė.
Visiškai pasveikusi Ana Gryn sulaukė dar vienos malonės – jai teismo ir Oksfordo kalėjimo viršininko sprendimu buvo atšaukta mirties bausmė. Matyt, buvo nuspręsta – jeigu Aukščiausiasis dovanojo Anai Gryn gyvybę, tai teismas Viešpaties sprendimo neturi teisės atšaukti. Mergina sugrįžo į savo gimtąjį kaimą, kur ištekėjo, gyveno dar 15 metų ir pagimdė tris vaikus.
