Daugiau nei prieš šimtmetį amerikiečių archeologai Peru netoliese sostinės Limos aptiko keletą keramikinių namų apyvokos daiktų fragmentų. Po tyrimų paaiškėjo, kad šie daiktai buvo pagaminti ne mažiau kaip prieš 4 tūkstančius metų. Nors daiktų amžius buvo gana solidus, tačiau jie patys buvo gana primityvūs, todėl apie juos greitai visi pamiršo. Tačiau 1994-ais metais šiose vietose siautėjo galingas iš Ramiojo vandenyno atkeliavęs uraganas, kuris Karalo miesto apylinkėse nuplovė smėlio sluoksnį. Kaip pasirodė, po smėliu daug metų buvo palaidoti paslaptingi griuvėsiai.
Šiuo radiniu pirmasis susidomėjo Peru nacionalinio archeologijos ir antropologijos muziejaus profesorius Karlosas Vekas Rašio. Specialistas prisiminė vietinių indėnų pasakojamas legendas apie stebuklingą miestą, kurio gyventojai garbino Saulę. Siame mieste akmenys, apšviesti Saulės šviesos, pavirsdavo auksu. Tačiau vos tik žmogus ištiesdavo ranką link tauriojo metalo, šis užsidegdavo ir išgaruodavo.
Padavimus apie puikųjį miestą išsaugojo ir vietiniai valstiečiai. Nežiūrint j tai, kad jie oficialiai laikomi katalikais, jų tikėjime išliko nemažai pirmykščių papročių. Indėnai tikėjo, kad šiose vietose anksčiau stovėjo jų protėvių, kurie garbino Saulę, miestas, kurį vėliau palaidojo smėlis. Jie dažnai ateidavo į šią vietą pabendrauti su protėvių dvasiomis.
Jie taip pat tikėjo, kad miesto griuvėsiuose dega amžinoji ugnis.
Profesoriui pavyko atrasti dar vieną vietinę legendą, kurią XVIII amžiuje užrašė ispanų misionierius. Šioje legendoje buvo teigiama, kad amžinoji ugnis puikiai saugojo miestą, kuris netgi nebuvo aptvertas siena. Tačiau legendinio miesto gyventojai, atrodo, apsiriko – laukinės karingos gentys sugriovė senovinį miestą, griuvėsiais paversdamos šventyklas, valstiečių ir amatininkų trobas, altorius ir stelas. Peru archeologai kasinėjimų metu aptiko gaisro požymių ir apgriautų piramidžių.
Karlosas Rašio nedelsdamas pradėjo kasinėjimus, tačiau greitai suprato, kad jo jėgoms (jam buvo pavaldūs tik 7 žmonės) nepavyks pašalinti didžiulės smėlio masės nuo senovinių pastatų griuvėsių. Iš pradžių mokslininkas kreipėsi su pagalbos prašymu į savo amerikiečius kolegas, tačiau išgirdo atsisakymą padėti, nes tuo metu tarp Peru ir JAV buvo gana įtempta politinė padėtis. Vietoje mokslininkų profesoriui buvo duotas visas pulkas kareivių. Prasidėjo darbai.
Iki 2000-ųjų m. balandžio mėnesio Karlosui Rašio pavyko atkasti šventyklos kompleksą ir šešias piramides. Mokslininkai suprato, kad susidūrė ne paprastu Pietų Amerikos miestu, o su nežinomos indėnų kultūros centru. Si kultūra buvo pavadinta pagal šalia esančios vietovės pavadinimą – Karalu. Pagal kitas hipotezes, Karalas yra senos Norte Ciko civilizacijos centras.
Mokslininkams pavyko nustatyti, kad senieji gyventojai skubiai paliko miestą. Miesto teritorijoje archeologai aptiko tik vieną kapą, kuriame gulėjo jaunuolio su pažeista kaukole skeletas. Kitas archeologas Rūtas Sadis iškėlė versiją, kad senovės indėnai savo gyvenamąjį miestą paliko dėl gamtinių nelaimių, kurias sukėlė netoli Peru pakrantės tekanti šilta EI Nino srovė, kuri sukelia lietų, katastrofiškus potvynius ir nuošliaužas.
Mokslininkai pasinaudojo įvairiais tyrimo metodais ir artefaktais, norėdami ištirti miesto amžių. Specialistai iš Limos pasakė – maždaug 5 tūkstančiai metų. Tai reiškia, kad Karalas yra senesnis už Egipto piramides, senovės inkų, actekų ir majų šventyklas.
Po to Rašio su bendradarbiais ir kariškiai pradėjo didžiulio įdubimo su plačiais akmeniniais laiptais valymo darbus. Tai pasirodė esąs meistriškai pastatytas amfiteatras, kurio skersmuo buvo daugiau nei 60 m. Amfiteatro centre stovėjo monolitinis altorius, apneštas per tūkstančius metų susikaupusiais suodžiais. Gali būti, kad būtent šioje vietoje degė amžinoji ugnis, apie kurią pasakojama legendose. Tai taip pat įrodo, kad Karalo gyventojai garbino Saulę.
Po altoriumi buvo aptiktas nežinomos paskirties požeminių kanalų tinklas. Vėliau archeologai ir kariškiai padarė išvadą, kad šie kanalai buvo vietinių žynių taktinė gudrybė. Senosiose legendose pasakojama apie tai, kad didžiųjų švenčių dienomis žyniai rankos mostu priversdavo amžinąją ugnį degti ypač stipriai. Panašu, kad šiais kanalais prie altoriaus buvo tiekiamas oras. Gali būti, kad senovės žyniai neblogai mokėjo suskaičiuoti, kada iš vandenyno ateis oro srautai.
Tyrinėtojams pavyko sudaryti šventovės planą. Jos centre buvo iškilęs amfiteatras su altoriumi, aplinkui stovėjo piramidės ir šventyklos. Viena šventykla buvo pastatyta ant monolito pagrindo. Kiekvienas monolito blokas buvo daugiau nei 1,5 m pločio ir šiek tiek mažesnio aukščio. Atrodo, kad tai buvo pagrindinė šventykla. Pati didžiausia šventykla yra komplekso pakraštyje. Salia buvo namų, kuriuose gyveno ir dirbo amatininkai, kvartalai. Būtent šiuose namuose buvo gaminama viskas, kas buvo būtina – aksesuarai žyniams, muzikiniai instrumentai, kirviai, kauptukai, keraminiai indai, šventyklų papuošimai. Įdomu tai, kad kasinėjimo metu nebuvo aptikta nė vieno brangakmenio ir gaminio iš aukso. Taip pat nebuvo aptikta jokio, netgi paties primityviausio ginklo. Mieste gyveno ne mažiau nei 7 tūkstančiai gyventojų, o Karalą supančiame slėnyje iš viso galėjo apie 20 tūkstančių gyventojų. Už šventyklų ribų buvo įkurtos sodininkų ir daržininkų gyvenvietės. 80 kv. km plote aplink Karalą buvo aptikta 19 piramidžių.
Mokslininkams netgi pavyko nustatyti, kad senojo miesto gyventojai maitinosi kukurūzais, žuvimi, moliuskais, vaisiais, įvairių rūšių pipirais, batatais, pupelėmis, moliūgais, agurkais. Mieste buvo sukurta puiki irigacinė sistema, kurią vėliau sugriovė užpuolikai. Miesto sugriovimą užbaigė smėlis, kuris nuo žmonių akių griuvėsius paslėpė ne vienam tūkstančiui metų.
JAV ir Peru mokslininkai, ištyrę šventyklų ir kitų statinių pastatymo planą, iškėlė hipotezę, kad viską Karale valdė žyniai. Jie atliko teisėjų, administratorių, švenčių rengėjų, astronomų funkcijas. Piramidės buvo pastatytos tam, kad būtų galima stebėti dangų ir sudarinėti metų ciklų kalendorius, skirtus žemės ūkiui. Panašu į tai, kad Karalo piramidės tapo pavyzdžiu vėlesnėms indėnų civilizacijoms. Deja, senovinio miesto piramidžių viršūnės buvo nugriautos, todėl mokslininkai negalės ištirti senovinių observatorijų.
Vieną Karalo paslaptį pavyko atskleisti vokiečių žurnalistams, kurie fotografavo miestą, virš jo skrisdami parasparniais. Būtent jiems pavyko pamatyti oloje iškaltą žmogaus galvą su besidraikančiais plaukais ir atvira burna. Šios figūros dydis – 24-40 metrų – niekuo nenusileidžia garsiosioms Naskos figūroms. Viena iš hipotezių tvirtina, kad bareljefas – tai Karalo gyventojų atsisveikinimo su palikta tėvyne simbolis.
Įdomu tai, kad mokslininkai kasinėjimų metu neaptiko nė vieno hieroglifo, piktogramos ar kitokio rašto ženklų. Nors, sprendžiant pagal išsivystymo lygį, raštas turėjo egzistuoti. Gali būti, kad viską, kas vertingiausia, išsigabeno žyniai, o jų žinias ir patirtį galėjo panaudoti majai, inkai ar actekai. Šią mintį patvirtina tai, kad Karalo ir vėlesnių indėnų miestų piramidės yra įtartinai panašios.
Iki šiol neatsakyta į klausimą, kodėl susidarė toks didelis laiko intervalas? Iki Karalo atradimo pačia seniausia civilizacija žemyne buvo laikoma olmekų civilizacija, kurios suklestėjimas buvo VI-IV amžiais pr.m.e. Tačiau olmekus nuo Karalo skiria beveik 2,5 tūkstantmečio. Kaip mano profesorius Karlosas Rašio, tarp jų turi būti tarpinių civilizacijų, kurios iki šiol neaptiktos.
Šiandien mokslininkai jau yra baigę kasinėjimo darbus Karale. Archeologai visiškai pašalino smėlį iš gyvenamųjų kvartalų, amfiteatro, tačiau dėl lėšų trūkumo negalėjo išstudijuoti piramidžių. Iš pradžių šalies valdžia iš kasinėjimų atšaukė kariškius, o po to vyriausybė ir universitetai nebeskyrė lėšų tolimesniems tyrimams.
Karlosas Rašio pergyvena dėl to, kad po to, kai mokslininkai paliko Karalą, šiose vietose daugybė pogrindinių kapų plėšikų pradėjo nesankcionuotus kasinėjimus. Jų radinius galima laikyti visiems laikams prarastus mokslui. Geriausiu atveju šie radiniai nusėda privačiose kolekcijose. O juk kalbama apie žmonijos civilizacijos paslapčių įminimą, kurios, gali būti, taip niekada ir nebus įmintos.
