Nežiūrint į tai jog nėra jokių praktinių rezultatų, mokslininkai iki šiol neneigia galimybės keliauti laike. Teoriniai tyrimai vykdomi toliau. Teorija apie keliones laike, ko gero, yra viena iš pačių įspudingiausių po darbų, atliktų teleportacijos, torsioninių laukų ir antį gravitacijos srityse. Beje, kelionėms laike nepasisekė labiausiai – iki šiol ne tik nėra nė vieno liudijimo apie kelionę laike, bet netgi nėra universalaus laiko apibrėžimo.
Tam tikra prasme mes visi esame keliautojai laike. Tiesa, tai mažai paguodžia, nes mes galime judėti tik pirmyn.
Iki Einšteino apie keliones laike kalbėjo tik rašytojai. Verta paminėti, kad pirmasis idėją apie keliones laike paskelbė ne Herbertas Velsas savo romane „Laiko mašina“, o laikraščio „New York Sun“ leidėjas Eduardas Peidžas Mičelas (Edward Page Mitchell), kuris dar septyneri metai prieš Velso romaną išspausdino savo parašytą apsakymą „Laikrodis, kuris ėjo atgal“ („The Clock That Went Backward“).
Fizikoje apie galimas keliones laike tapo madinga samprotauti po Einšteino darbų. Kelionės laike fenomenas nuo to momento buvo pradėtas aiškinti, remiantis erdvės ir laiko kontinuumo poveikiu. Einšteino „šešėlis“ iki šiol dengia visus, net pačius nežymiausius samprotavimus šia tema. Yra teigiama, kad Einšteinui, kuris pakeitė laiko ir erdvės sampratą, priklauso frazė: „Niutone, atleisk man“.
Reliatyvumo teorija skelbia, kad esant greičiui, artimam šviesos greičiui, laikas turi sulėtėti. Tačiau šviesos greitis praktiškai yra nepasiekiamas, ne taip, kaip garso sklidimo greitis, kuris buvo pasiektas paskutiniame XX amžiaus ketvirtyje. Pagal Einšteino teoriją kūno, pasiekusio greitį, artimą šviesos greičiui, masė ima didėti ir tuo metu, kai pasiekiamas šviesos greitis, ji tampa praktiškai begaline.
Yra dar vienas teiginys, susijęs su teorija apie laiką – pirmoji kelionė laike, jeigu tokia įvyks, bus susijusi ne su ypač greito transporto sukūrimu, o su ypatingos terpės atradimu. Šioje terpėje bet kokia transporto priemonė gali pasiekti šviesos greitį. Koridorių laike gali sudaryti ir natūralūs reiškiniai – juodosios skylės, tuneliai, kosmoso stygos ir t.t.
Prieš tris dešimtmečius buvo sukurtas filmas „Atgal į ateitį“ („Back To Future“), kuriame specialiai sukurtas automobilis, pasiekęs šviesos greitį, be jokių skylių atlieka kelionę laike.
Labiausiai tikėtini pretendentai būti „laiko koridoriumi“ yra juodosios skylės, apie kurias iki šiol žinoma labai mažai. Įprasta manyti, kad tuo metu, kai gęsta žvaigždė, kurios masė mažiausiai 4 kartus viršija mūsų Saulės masę, ji susprogsta dėl slėgimo, kurią sukelia jos pačios svoris.
Šio sprogimo rezultatas yra juodosios skylės, gravitaciniai laukai, kurie yra tokie galingi, kad iš šios srities negali išsiveržti netgi šviesa. Kiekvienas objektas, kuris pasiekia juodosios skylės ribą – taip vadinamą įvykių horizontą, – yra įtraukiamas į jos gelmes. Tiesa, iš išorės yra nematoma, kas vyksta viduje.
Yra manoma, kad juodosios skylės gilumoje, greičiausiai, centre, taip vadiname singuliarumo taške, nebeveikia fizikos dėsniai, o erdvės ir laiko koordinatės pasikeičia vietomis ir taip kelionė erdvėje tampa kelione laike.
Kai kurie fizikai iškėlė hipotezę – jeigu yra juodoji skylė, įsiurbianti viską, kas atsidūrė arti jos, tai kažkur šios skylės „branduolyje“ turi būti „baltoji skylė“, kuri tokia pat jėga stengiasi išstumti materiją.
Juodosios skylės centre yra koridorius, kuriame erdvė ir laikas keičia savo savybes. Tačiau yra vienas „bet“: prieš kūnui pasiekiant zoną, kur tradicinės fizikos dėsniai nebeveikia, toks kūnas suirs.
