Vos tik pradedama kalba apie jūrų katastrofas, dažniausiai prisimenama „Titaniko” žūtis. Deja, „Titanikas” nebuvo vienintelis didžiulis laivas, kuris pražudė tūkstančius žmonių. Įvykiai, susiję su kanadiečių lainerio „Airijos imperatorė” (,,Empress of Ireland”), yra ne mažiau tragiški ir apgaubti mistikos…
Katė palieka laivą
1914 m. gegužės 28 d. didžiulis vandenyno laineris „Airijos imperatore” stovėjo Kvebeko uoste. Laive patogiai galėjo įsitaisyti beveik 2 tūkstančiai žmonių. Prieš akis laukė 96-asis laivo reisas – iš pradžių šv. Lauryno upe, vėliau to paties pavadinimo įlanka, o jau po to šešių dienų kelionė per Atlanto vandenyną į Liverpulį. Pirmoji, antroji ir trečioji lainerio klasės buvo visiškai užpildytos. Daugelis į Didžiąją Britaniją vyko šeimomis, apatiniuose deniuose skardėjo linksmi vaikų balsai.
Likus visai nedaug laiko iki lainerio išvykimo į reisą, laivo koko lepinama ir visos komandos numylėtinė raina katė Ema trapu nusileido iš lainerio į krantą ir atsitūpė ant paties prieplaukos krašto bei ėmė liūdnu žvilgsniu stebėti baigiamuosius pakrovimo darbus. Prieš pat paskutinį skambutį vienas stiuardas nubėgo trapu į prieplauką, paėmė katę į rankas ir ėmė nešti ją atgal į laivą, pakeliui primindamas jai motinišką pareigą – laive belaukiančius penkis mažus kačiukus. Tačiau katė elgėsi taip, tarsi laive jos niekas nelaiko. Ištrūkusi iš stiuardo rankų ji sugrįžo atgal į prieplauką ir sėdėjo ten iki to momento, kol milžiniškas laineris išnyko už upės posūkio.
Kanadiečių „Titanikas”
Žudikas laineryje
Gegužės 29 d. apie 2 valandą nakties „Airijos imperatorės’ kapitonas Henris Kendalas pakilo į kapitono tiltelį. Laivas artėjo prie Faterio kyšulio. Tai buvo laivo keleiviams niekuo ypatingu nepasižymintis įvykis, tačiau to negalima pasakyti apie kapitoną. Kendalą su Faterio kyšuliu siejo viena labai nemaloni istorija.
Visa tai vyko prieš ketverius metus. Kendalas jau tada buvo kapitonu, tik plaukė kitu laivu – „Mėnulio rožė“. Garlaivis plaukiojo analogišku maršrutu, kaip ir „Airijos imperatorė”, t.y. tarp Didžiosios Britanijos ir Kanados. Laivas stovėjo Liverpulio uoste. Likus kelioms dienoms iki išplaukimo visos Anglijos visuomenę sukrėtė žiaurus nusikaltimas. Odontologas Harvėjus Kripenas kirviu užkapojo savo žmoną, o kūną paslėpė namo rūsyje. Po šio nusikaltimo jis su savo meiluže tarnaite Etele dingo nežinoma kryptimi. Praėjus vos parai nuo to laiko, kai laineris išplaukė į atvirą jūrą, kapitonas Kendalas visiškai atsitiktinai atkreipė dėmesį į keistą porą – jaunuolį ir pagyvenusį vyriškį, kurie laikėsi atokiau nuo kitų keleivių. Šiaip kapitonas nebūtų įjuos atkreipęs dėmesio, jei ne jaunuolio rūbai, kurie aiškiai slėpė moterišką figūrą. Kendalas žinojo apie neseniai įvykusią žmogžudystę. Laive buvo daug laikraščių, kuriuose buvo išspausdintos nusikaltėlių nuotraukos ar aprašyta jų išvaizda. Pagaliau kapitonas įsitikino, kad jo įtarimai pagrįsti. Jis įsakė radistui pasiųsti radiogramą į Skotland Jardą, kurioje pranešė, kad laive plaukia ieškomas žudikas. Priartėjus prie Faterio kyšulio prie lainerio priplaukė locmano laivelis, iš kurio į laivą pasikėlė ne tik locmanas, bet ir policijos pareigūnai.
Nusikaltėliai, mintyse džiaugdamiesi artėjančia laisve, buvo apstulbę. Tačiau žudikas, leisdamasis žemyn trapu su policijos palyda, spėjo atsisukti į Kendalą ir piktai iškošti pro sukąstus dantis: „Kapitone, tu mane išdavei, todėl skaudžiai nukentėsi šioje vietoje. Būk prakeiktas!”.
Praėjo ketveri metai, žudikas Kripenas jau seniai buvo nuteistas ir pakartas, o kapitonas Kendalas kiekvieną kartą pasikeldavo į kapitono tiltelį, kai horizonte pasirodydavo Faterio kyšulys, ir jame stovėdavo tol, kol kyšulys išnykdavo už laivagalio…
Nežinomas laivas
Taip buvo ir šį kartą. Įsitikinęs, kad grėsmingasis kyšulys sėkmingai praplauktas, kapitonas atidžiai apsižvalgė aplinkui, atkreipė budinčiojo dėmesį į besiartinantį nuo dešiniojo įlankos kranto rūką ir nusileido į savo kajutę. Tačiau ilgai pailsėti nepavyko. Nepraėjo nė pusvalandis, kapitonas vėl buvo iškviestas į tiltelį. Priešais lainerį į dešinę nuo borto pasirodė nežinomo laivo žibintai, kurių šviesa labai greitai išnyko tirštame rūke. Kendalas įsakė pasukti dešiniau, kad laivai prasilenktų kairėmis pusėmis, kaip buvo numatyta laivininkystės taisyklėse, o po to davė komandą plaukti pačiu mažiausiu greičiu. Tuo metu rūkas jau buvo užklojęs visą įlankos paviršių. Kapitonas ir budintys jūreiviai sustingo ir įsmeigė akis į tamsą. Staiga iš dešinės pusės tamsoje vos už 100 m nuo lėtai plaukiančio garlaivio iš tamsos išnėrė didžiulė nežinomo laivo nosis. Kapitoną ir visus stovinčius denyje apėmė siaubas. Kendalas įsakė plaukti visu greičiu, tikėdamasis prašokti prieš greitai plaukiantį garlaivį, tačiau jau buvo per vėlu…
Taranas naktyje
Norvegų sausakrūvio laivo „Storstadas“, gabenančio anglis, budintysis nebuvo labai atidus. Dar daugiau, jis užmiršo perspėti savo kapitoną apie tolumoje dar iki rūko atsiradimo pastebėtą lainerį. Sis netinkamas pareigų atlikimas ir tapo baisios katastrofos priežastimi.
Galinga „Storstado” nosis, sustiprinta papildomais špangautais, palengvinančiais plaukimą per ledus, tarsi konservų atidarymo peilis perrėžė „Airijos imperatorės” bortą. Daug keleivių žuvo, net nespėję atsibusti. Kiti, apimti panikos, blaškėsi po apatinius denius, spausdami vieni kitus. Štai ką papasakojo laivo chirurgas Džeimsas Grantas: „Katastrofa buvo tokia netikėta, kad dešimtys keleivių taip ir liko savo lovose, o kiti tapo belaisviais savo kajutėse, tarsi pelės pelėkautuose. Keleiviai laive praleido vos vieną dieną ir dar nebuvo suspėję susipažinti su patalpų išsidėstymu. Daugelis panikos apimtų žmonių net nesugebėjo rasti išėjimų iš koridorių į viršutinius denius. Tai ir buvo viena svarbiausių priežasčių, kodėl katastrofos aukų skaičius buvo toks didelis”.
Panika
Kaip liudijo išsigelbėję žmonės, kapitonas Kendalas tokioje kritinėje situacijoje sugebėjo išlikti šaltakraujišku. Greitai supratęs, kad laivas pasmerktas, Kendalas liepė stiuardams sukviesti visus keleivius į viršutinį denį, netgi, esant būtinybei, išlaužiant kajučių duris, o pats ėmė vadovauti gelbėjimo valčių nuleidimui į vandenį.
Prieš dvejus metus įvykusi „Titaniko” katastrofa tapo pamoka kitiems laivams – „Airijos imperatorė” turėjo pakankamai gelbėjimo valčių ir plaustų, kuriuose galėjo tilpti visi keleiviai ir komandos nariai. Tačiau laineris taip greitai sviro ant dešiniojo borto, kad iš 36 gelbėjimo valčių pavyko nuleisti tik 6. Viena valtis nutrūko nuo laikančių lynų ir tarsi torpeda nuslydo pasvirusiu deniu, pražudydama 15 keleivių ir laivo šturmaną. Dar viena valtis paprasčiausiai įkrito į vandenį, po savimi palaidojusi visus, kas buvo suspėjęs į ją įlipti.
Praėjus vos 15 minučių nuo susidūrimo didžiulis laineris visiškai atsigulė ant dešiniojo borto, įkaitusiais kaminais į dar karštas krosnis plūstelėjo vanduo. Įvyko siaubingas sprogimas, kuris nutraukė kančias tų nelaimingųjų, kurie nespėjo nusigauti iki viršutinio denio. Praėjus dar porai minučių „Airijos imperatorės” likučiai visiškai paniro po vandeniu.
Siaubingi skaičiai
Liūdna statistika parodė – iš 717 keleivių, keliavusių trečiąja klase, 600 žuvo, paprasčiausiai pasiklydę begaliniuose lainerio koridoriuose. Iš 136 laineryje keliavusių vaikų gyvi liko tik 4. Atvykę gelbėtojai iš vandens ištraukė 136 negyvus žmones, kurie suspėjo palikti laivą, tačiau sušalo vandenyje. Iš laivu plaukusių 1477 keleivių ir komandos narių žuvo 1012. Tarp žuvusiųjų jūreivių buvo Frenkas Taueris, kuris turėjo Laimingojo pravardę. Prieš porą metų jis plaukė „Titaniku” ir tik per stebuklą išvengė mirties, tačiau šį kartą likimas nebebuvo maloningas. Kapitonui Kendalui, pirmajam padėjėjui ir dviems radistams pavyko išgyventi. Garo katilų sprogimas nusviedė visus keturis vyrus į jūrą, kur juos paėmė gelbėtojai. Kapitonas iki pat savo mirties manė, kad „Airijos imperatorės” žūtis – britų žudiko prakeiksmo pasekmė.
Praėjus dviem mėnesiams po „Airijos imperatorės” katastrofos prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, apie šią nelaimę netrukus buvo pamiršta. Dabar apie tragediją primena tik raudonas plūduras virš tos vietos, kur paskendo laineris, bei kuklus paminklas Puanto o Pero vietovėje, esančioje už 7 mylių nuo Faterio kyšulio. Paminklas pastatytas šalia bendro kapo, kuriame palaidoti 88-ių žmonių palaikai. Tai buvo keleiviai, kurie neturėjo giminių, todėl liko neatpažinti.
Istorija tęsiasi
„Airijos imperatorės” ir „Storstado” susidūrimas – ne pirmas ir ne paskutinis laivininkystės šv. Lauryno įlankoje istorijoje. Sudėtingos plaukiojimo sąlygos, aplaidi navigacija ir laivybos taisyklių pažeidimai ne kartą baigėsi katastrofomis, kuriose žūdavo vienas iš laivų. Štai pačios didžiausios katastrofos, įvykusios įlankoje.
1889 m. gegužės 20 d. susidūrė, visu greičiu plaukdami rūke, anglų laineriai „Sintija” ir „Polinezietis”. Pirmasis jų į dugną nugrimzdo, praėjus vos 5 minutėms po laivų susidūrimo. Buvo žmonių aukų.
1921 m. rugpjūčio 18 d. po susidūrimo su kitu laivu nuskendo Kanados krovininis garlaivis „Kanados verbuotojas”.
1927 m. spalio 18 d. toks pats likimas ištiko Italijos garlaivį „Vulkanas”, kuris plukdė grūdus iš Kvebeko. Šis laivas nuskendo taip pat netoli Faterio kyšulio, kur dugne guli „Airijos imperatorė””.
1935 m. birželio 19 d. Kanados laivininkystės kompanijos „CP Ships” flagmanas „Britanijos imperatorė”, išplaukdamas iš šv. Lauryno įlankos, rūke susidūrė su amerikiečių laivu „Kafiristanu”. Smūgis teko priekinei laivo daliai. Žuvo keli jūreiviai, garlaivyje kilo gaisras, tačiau laivą šiaip taip pavyko išgelbėti.
Dar vienas laivų susidūrimas šv. Lauryno įlankoje įvyko 1963 m. liepos 20 d. 20 mylių į rytus nuo Kvebeko tirštame rūke susidūrė garlaiviai „Tritonica” ir „Roonah Head“. Pirmasis laivas beveik akimirksniu nugrimzdo į dugną. Pro šalį plaukęs anglų garlaivis spėjo išgelbėti iš vandens 10 žmonių, o iš „Roonah Head“ laivo išgelbėjo 6 ekipažo narius. Kartu su „Tritonica” nuskendo 22 žmonės.
