XIII amžiaus viduryje garsus anglų filosofas, gamtininkas ir pranciškonių ordino vienuolis Rodžeris Bekonas savo veikale „Apie slaptą meno ir gamtos poveikį bei magijos niekingumą“ rašė, kad senovėje buvo sukurta daugybė nuostabių techninių įrenginių, žinios apie kuriuos išliko iki mūsų dienų.
Bekonas pateikė ne vieną tokių įrenginių pavyzdį:
– dideli laivai be irklininkų, kurie plaukė per jūras ir vandenynus, valdomi tik vieno žmogaus, ir didesniu greičiu, nei plauktų, jei būtų pilni irklininkų;
– vežimai, kurie judėjo neįsivaizduojamu greičiu be jokių juos tempiančių gyvūnų;
– įrengimai skraidymui: instrumento viduryje sėdėjo žmogus, sukiodamas kažkokį išradimą;
– įrenginys kuriuo vienas žmogus gali prie savęs pritraukti tūkstančius žmonių prieš jų valią;
– tiltai per upes be jokių atramų.
Rodžeris Bekonas taip pat paminėjo nedidelį įrenginį, kuris galėjo pakelti ir nuleisti didžiulius svorius. Šiuo instrumentu, kurio aukštis ir plotis buvo kaip trys žmogaus pirštai, žmogus galėjo apsaugoti save ir artimuosius nuo arešto bei pakilti ir nusileisti. įdomus pastebėjimas – Bekonas apie šį įrenginį pasakoja, tarsi pats jį būtų matęs ar skaitęs tikslų jo aprašymą!
Deja, mes nežinome kur ir kokiomis aplinkybėmis pranciškonų vienuoliui pavyko susipažinti su senovinės technologijos aprašymu. Yra žinoma tik tai, kad įvairiuose mūsų planetos kampeliuose galima aptikti aukštųjų technologijų naudojimo pėdsakus, kurie buvo palikti labai tolimoje praeityje.
Lazeris prieš mūsų erą?
Judėjų rašytiniuose šaltiniuose išliko unikalus vieno įrenginio aprašymas. šiuo įrenginiu buvo atliekami apdailos darbai. Jis siejamas su legendiniu Izraelio karalystės karaliumi Saliamonu, kuris šalį valdė 965-928 metais prieš mūsų erą. Karaliaus valdymo laikotarpiu Jeruzalėje buvo pastatyta pagrindinė judėjų šventykla – Jeruzalės šventykla.
Statant Jeruzalės šventyklą Dievas uždraudė Saliamonui naudoti geležinius įrankius: „Kai buvo statomas Namas, tai jį statė iš atvežtų sveikų akmenų; Namo statymo metu nebuvo girdėti nei plaktuko, nei kirvio, nei bet kokio geležinio daikto“.
„Pasakojime apie Saliamoną“ galima aptikti tokį tekstą: „Saliamonas turėjo stebuklingą kirminą Šamirą. Šis kirminas turėjo nepaprastų savybių. Šamiras tašė akmenis, kurie buvo naudojami šventyklos ir Saliamono namo statyboje, taip pat apipjaustė brangakmenius. Kirminas buvo miežio grūdo dydžio, patys tvirčiausi daiktai negalėjo atsilaikyti prieš jo stebuklingas savybes. Saugomas jis buvo suvyniotas į vilnonį audeklą švino inde, pripiltame miežių sėlenų“.
Rabinas Zamiras Koenas knygoje Tora ir mokslas“ rašo: „Pastaruoju metu įvairioms medžiagoms pjaustyti vis plačiau naudojamas spindulys, kuris leidžia tai atlikti labai dideliu tikslumu. Šiandien lazeriai naudojami daugelyje sričių, jais apdorojami deimantai, jie padeda medikams. Nors spinduliavimas, kaip ir elektra, yra paplitęs gamtoje, mokslas apie šiuos reiškinius sužinojo gana neseniai, o juos panaudoti sugebėjo tik mūsų laikais. Lazeriai pradėti gaminti ir naudoti tik prieš keletą dešimtmečių. Pasirodo, beveik prieš tris tūkstančius metų, kai karalius Šlomas (Saliamonas) statė Pirmąją šventyklą, Toros išminčiai žinojo apie galimybę panaudoti spindulius kietų medžiagų pjaustymui“.
Keli šimtmečiai iki Pirmosios šventyklos pastatymo tokį patį įrenginį dykumoje panaudojo Mozė, kai ant pirmojo šventiko brangakmenių reikėjo išpjaustyti dvylikos žydų tautos pradininkų vardus.
Talmude yra rašoma, kad Saliamonas pasinaudojo „šeidimo jėga“ (tamsiosios griovimo jėgos, paklūstančios Kūrėjui), norėdamas atrasti „kirmino Šamiro“ buvimo vietą: „Pasakė Šlomas Toros išminčiams, kaip padaryti [pastatyti Šventyklą, nenaudojant akmenų pjovimui ir tąsymui jokių geležinių įrankių]? Atsakė jam: yra kirminas Šamiras, kurį atnešė Mošė [Mozė]. Jis paklausė jų: kaip mes jį rasime? Jie pasakė jam: paimk šedą ir šedę [velnią ir velnienę] ir priversk juos parodyti tau“.
Koenas pabrėžia, kad Šamiras akmenis pjaustė ne savo skleidžiama šiluma, o nuo jo sklindančiu spinduliavimu: „Reikėjo Šamirą tik laikyti prieš reikiamą vietą, o iš jo sklindantis spinduliavimas pjaustė akmenis“
Neįprasta „kirmino“ saugojimo vieta (švininis indas) gali reikšti tai, kad šis nepaprastas įrenginys skleidė stiprų radioaktyvų spinduliavimą.
Egipto pėdsakai
Anot padavimų, prieš Saliamoną „kirminas“ priklausė Mozei. Tai reiškia, kad pasakojime apie šį įrenginį atsiranda Egipto pėdsakas. Šioje vietoje tinka prisiminti nesėkmingą Echnatono reformą, kuris norėjo atsisakyti daugybės dievų ir pripažinti tik vieną. Reforma žlugo, žydai buvo priversti bėgti iš Egipto, atsirado Sandoros skrynia, kuri buvo panaši į kažkokį technologinį stebuklą.
Sprendžiant iš aprašymų, Sandoros skrynia buvo pavojinga sveikatai. Tie, kurie turėjo periodiškai prisiartinti prie skrynios, atliekant savo tarnybines pareigas, turėjo laikvtis saugumo priemonių ir nešioti specialius drabužius, primenančius apsauginius kostiumus.
Yra pagrindas manyti, kad Sandoros skrynia šiuo metu saugoma Etiopijos pravoslavų bažnyčioje. Kaip rašoma „Kcbra Nagast“ kodekse („Karalių didybė“), skrynia buvo perduota Menelikui – karaliaus Saliamono ir Sabos karalienės palikuoniui – po to, kai gavo patepimą valdyti karalystę. Menelitą atgal į Sabą lydėjo visų Izraelio galingųjų ir levitų palikuonys. Kartu buvo išgabenta ir šventenybė.
Kas žino kokias dar paslaptis slepia Etiopijos bažnyčia, ypač perskaičius tokius žodžius: „Tu sunaikinai leviatano galvą, atidavei ją dykumos žmonėms maistui“. Senovės mitologijoje nugalėtos pabaisos kūno dalių suvalgymas tapatinamas su prisilietimui prie paslapties, kurią žinojo nugalėtas priešininkas.
