Tiesiog su fanatiškų atkaklumu kiekvieno ketvirtadienio vėlyvą vakarą į tą patį butą rinkdavosi nedidelė vienminčiu grupelė. Stengdamiesi laikytis tamsos jie nepastebimai prasmukdavo pro namo duris, tyliai užlipdavo aptriušusiais laiptais ir labai tyliai sutartu būdu pasibelsdavo į dirbtine oda apkaltas duris…
Fanatikai prieš vadą
Siekiant konspiracijos, kiekvienas naujas svečias ateidavo kas 10-15 minučių. Žmonių pečiai krūpčiojo nuo kiekvieno didesnio garso, galvos tiesiog sulįsdavo į pečius – jie laukė, kad bet kuriuo metu juos gali užklupti NKVD agentai. Tačiau nieko neatsitikdavo. Bute paslaptingieji svečiai persimainydavo. Jie apsirengdavo grindis siekiančias juodas šilkines mantijas, smailėjančius galvos apdangalus ir vienodu atstumu vienas nuo kito susėsdavo aplink apskritą stalą. Ant stalo pačiame jo centre stovėjo vaškinis visų tautų vado Stalino biustas. Prieš kiekvieną slaptos draugijos narį gulėjo atversta knyga, išmarginta nesuprantamais senoviniais rašmenimis. Buto šeimininkas, kuris paprastai vadovaudavo šiam keistam susirinkimui, imdavo pusbalsiu dainuoti knygoje užrašytus žodžius. Greitai tapdavo aišku, kad jis taria prakeiksmus. Visi aplink stalą susėdę žmonės šiuos prakeiksmus kartojo iš paskos. Reikiamu metu šeimininkas pamodavo ranka, vienas iš svečių atsistodavo ir į Stalino viršugalvį susmeigdavo plieninę adatą. Kaip tik į tą vietą, kurioje, kaip dabar yra žinoma, yra centrai, atsakingi už plaučių ir širdies veiklą…
Pasirodo, Rusijoje irgi buvo nepaprastų žmonių, kurie žinojo Rytų paslaptis. Tokius žmones buvo nesunku palaikyti burtininkais. Dar ikirevoliucinėje Rusijoje buvo visai rimtai žiūrima į galimybes panaudoti nepaprastus žmonių sugebėjimus. Dar senovėje kiekvienas kunigaikštis, caras ar imperatorius turėjo žmonių, kurie valdovą apsaugodavo nuo užkalbėjimo, nužiūrėjimo ar prakeiksmo. Burtininkus, kurie buvo įtariami pasikėsinimu į valdovo gyvybę, nubausdavo mirties bausme labai greitai ir be jokio pasigailėjimo. Vėliau imperatoriaus šeimos ir aukščiausios valdžios atstovų apsauga nuo paslaptingų jėgų buvo pavesta vykdyti Slaptajai kanceliarijai, o vėliau Policijos departamentui. Ši tradicija išliko ir Sovietų Sąjungos laikais.
Žudikiškos mintys
Daugelis troško tirono mirties, tačiau labai mažai buvo tokių, kurie išdrįsdavo įvykdyti pasikėsinimą, nes niekas nežinojo, kaip galima prisibrauti prie Stalino. Tada atsirado žmonės, kurie pabandė panaudoti mistines galias. Tačiau Stalinas irgi žinojo apie tokią galimybę, nes buvo pakankamai išsilavinęs – mokėsi dvasininkų seminarijoje. Dar 3-jame XX amžiaus dešimtmetyje buvo įkurta slapta laboratorija. Joje surinkti specialistai tyrinėjo partijos suvažiavimų ir konferencijų dalyvių braižą. Taip Stalinas bandė sužinoti savo slaptus priešininkus. 1929-ais metais vadas vienam iš politinės valdybos vadovų Henrikui Jagodai įsakė sukurti slaptą foto skyrių, kurio darbuotojai tyrinėjo žmones pagal jų fotografijas. Šie darbuotojai (mistikai ir magai) tyrinėjo partinių ir valstybinių veikėjų, Raudonosios armijos vadovų, stambių pramonės įmonių vadovų, mokslo ir technikos bei meno veikėjų pavienes nuotraukas, taip pat grupines įvairiausių susirinkimų, konferencijų, simpoziumų dalyvių nuotraukas. Taip pat kruopščiai buvo fotografuojami į SSRS atvykę užsienio šalių politiniai ir visuomeniniai veikėjai bei Kominterno atstovai.
Buvo padarytas sensacingas atradimas – Lenino nuotraukoje, kuri buvo padaryta likus metams iki jo mirties, buvo aiškiai matomas tamsus šešėlis, turintis žmogaus figūros bruožus! Anksčiau darytose nuotraukose jokio šešėlio nebuvo matyti.
Apie šį atradimą Jagoda nedelsiant pranešė Stalinui. Sis liepė kuo greičiau sužinoti, kas stovi Leninui už nugaros. Tuomet Jagodos specialistai, kurie iš dviejų laboratorijų buvo apjungti į visą padalinį ir užsiiminėjo paprastų žmonių akimis žiūrint nesuprantamais dalykais, pateikė išvadą – tai yra astralinis Lenino antrininkas. Liaudyje šis reiškinys vadinamas „mirties šešėliu”.
Tai, kad Stalinas tikėjo mistiniais dalykais ir tuo praktiškai niekuo nesiskyrė nuo Hitlerio, buvo rašoma ne kartą. Vienas iš seniausių Rusijoje gyvenančių ezoterikų I.Vinokurovas taip pasakojo: „Į galimybę egzistuoti slaptam biologiniam ir psichoenergetiniam ginklui SSRS rimtai žiūrėjo tiek valdžioje buvusios, tiek joms oponavusios grupuotės. Apie įvykį, kuris nutiko 3-iame dešimtmetyje, papasakojo heliobiologijos – mokslo apie saulės ir biosferos ryšius – pradininkas A.Ciževskis, kuris kažkada buvo Cechovskio draugas”.
Pagrindinis organizacijos, siekiančios nužudyti Staliną, veikėju buvo radijo inžinierius V.Cechovskis, kuris vykdė daugybę tyrimų įtikinėjimo mintimis srityje. Nustatytam tikslui pasiekti jis naudojo taip vadinamą kolektyvinį induktorių – žmonių grupę, kuri vienu metu stengėsi kitame kambaryje buvusiam žmogui perduoti savo mintis, įsakymus, jam nežinomus reginius. Šie eksperimentai davė nepaprastus rezultatus. Šiuos pasiekimus Ciževskis panaudojo tam, kad minties poveikiu nužudytų Staliną. Juk tam visiškai nereikia patekti į jo rezidenciją, nereikia šaudyti, nereikia nieko daryti, ką galėtų pamatyti apsauga. Už didžiulis pinigus Cechovskio bendraminčiai pirko pas kirpėją, kuris aptarnavo Staliną, nukirptus galvos plaukus ir juos klijavo prie vaškinio biusto. Kartais vietoje biusto stalo centre būdavo padėta Stalino galvos nuotrauka. Po to visi grupelės nariai susėsdavo aplink stalą ir atkakliai siųsdavo mirtinus impulsus.
Kalbama, kad kartais suokalbininkams pavykdavo gauti nukirptų Stalino nagų. Jie šiuos nagus panaudojo savo apeigų metu, pasiųsdami valstybės vadovui mirtiną prakeiksmą.
Neaišku, kaip būtų pasibaigęs šis eksperimentas, jei Cechovskio grupė nebūtų areštuota. Apie tai, kaip pavyko sužinoti apie kruopščiai konspiracijos besilaikiusią grupelę, sklando įvairūs gandai. Viena versija teigia, kad tai padėjo padaryti būtent slaptasis foto skyrius. Tuo metu šio skyriaus specialistai jau buvo daug pasiekę. Pavyzdžiui, jie buvo numatę Kirovo nužudymą. Likus nedaug laiko iki šio įvykio, Jagoda Stalinui parodė Kirovo nuotrauką, kurioje už pastarojo nugaros buvo matyti šešėlis, apie kurį čekistai ir Stalinas jau žinojo iš kitų priešmirtinių fotografijų. Po kiek laiko Smolnio koridoriuose pasigirdo lemtingas šūvis, kuris nutraukė vieno iš pagrindinių Stalino varžovų dėl visiškos valdžios partijoje ir šalyje gyvybę. Greitai Stalinui jau pačiam teko susirūpinti dėl savo gyvybės, nes „mirties šešėlis” atsirado jo pačio nuotraukose. Kaip čekistams pavyko susekti Cechovskio grupelę, mes nežinome, tačiau po to, kai suokalbininkai buvo mirtinai sušaudyti ir užkasti bevardžiuose kapuose, lemtingasis šešėlis iš Stalino nuotraukų dingo.
Mirtinas nindzės impulsas
Daug slaptų žinių apie nepaprastas žmonių galimybes sukaupė Rytų šalių senoji kultūra ir kovos menai. Manoma, kad Cechovskis, kuriam teko lankytis Japonijoje, sugebėjo valdyti taip vadinamą mirtiną nindzės prisilietimą, kuris pažeisdavo gyvybiškai svarbius žmogaus organus. Toks prisilietimas žmogaus mirtį galėjo sukelti po 3-jų dienų, mėnesio ar net metų. Niekas negalėjo aptikti jokių poveikio pėdsakų… Įdomu tai, kad aukos mirtį po metų galima sukelti be jokio fizinio kontakto su ja – vien tik pasiuntus neigiamos kosminės ki energijos srautą. Viskas atrodo tai, tarsi mirtis ištinka dėl natūralių priežasčių.
Štai ką dar papasakojo I.Vinokurovas, kuris daugelį metų tyrinėjo minčių poveikio kitam žmogui teoriją ir praktiką: „Per pastaruosius dešimtmečius įvairiose pasaulio šalyse buvo atlikta daugybė tyrinėjimų, kurie turėjo patvirtinti arba paneigti galimybę mintimis per atstumą paveikti žmogų. Atstumas kito nuo kelių metrų iki kelių tūkstančių kilometrų. Dauguma tyrinėtojų teigia, kad jie gavo įrodymų, jog galimas poveikis per atstumą yra įmanomas. Taip pat pastebėta, kad minties poveikio galia tiesiogiai susijusi su veikiamo objekto etinėmis nuostatomis. Pavyzdžiui, kaip teigia specialistai, blogi telepatiniai siuntiniai labai sunkiai pasiekia adresatą ar net visiškai jo nepasiekia.”
Ryšium su tuo reikia dar kartą prisiminti apie nepavykusį pasikėsinimą į Staliną. Šio neįprasto pasikėsinimo objektas po to dar gyveno ketvirtį amžiaus! Gali būti, kad taip buvo pirmasis, tačiau toli gražu ne paskutinis bandymas sunaikinti Staliną. Deja, visos suokalbininkų pastangos buvo veltui. Beje, daugelio etnografų veikaluose užfiksuota nemažai paslaptingų atvejų, kai pikti burtininkai per atstumą žmogui pasiųsdavo ligą ar mirtį, net nematydami ir nežinodami savo aukos. Tad vienareikšmiško atsakymo nėra. Gal viskas priklauso nuo poveikio technikos – burtininkams ji yra žinoma, o šiuolaikiniams ekstrasensams – ne.
