Martynas Liuteris, žmogus, kurio pasipriešinimas Romos katalikų bažnyčiai pradėjo protestantų reformaciją, gimė 1483 metais Eislėbene, Vokietijoje. Jis gavo gerą universitetinį išsilavinimą ir kurį laiką (turbūt tėvo siūlymu) studijavo teisę. Tačiau mokslų nebaigė. 1505 m. įstojo į vienuolių augustinų ordiną. 1512 metais jis gavo teologijos daktaro laipsnį Vitenbergo universitete ir greitai perėjo ten dirbti.
Liuterio nepasitenkinimas bažnyčia kilo pamažu. 1510 metais jis buvo nukeliavęs į Romą ir pasibaisėjo Romos klerikalų parsidavėliškumu ir pasaulietiškumu. Tačiau svarbiausias dalykas, paskatinęs jo protestą, buvo indulgencijų pardavinėjimas. (Indulgencija — bažnyčios patvirtintas nuodėmių atleidimo raštas; jis galėjo sutrumpinti laiką, kurį nusidėjėlis turi praleisti skaistykloje.) 1517 m. spalio 13 d. Liuteris prikalė ant Vitenbergo bažnyčios durų savo garsiąsias “Devyniasdešimt penkias tezes”, kuriose griežtai pasmerkė bažnyčios parsidavėliškumą, o ypač indulgencijų pardavinėjimą. Savo “Devyniasdešimt penkių tezių” kopiją Liuteris nusiuntė arkivyskupui. Be to, tezės buvo atspausdintos ir išplatintos visame regione.
Liuterio protestas prieš bažnyčią greitai plėtėsi, ir jis pradėjo neigti popiežiaus bei bažnyčios tarybų valdžią, tvirtindamas, kad jam gali vadovauti tik Biblija ir sveikas protas. Tokios pažiūros bažnyčiai, žinoma, nepatiko. Liuteris buvo iškviestas pas bažnyčios vadovus ir po įvairių nesėkmingų reikalavimų atsižadėti savo požiūrio 1521 m. buvo paskelbtas eretiku, o jo raštai uždrausti.
Pagal to meto papročius Liuteris turėjo būti sudegintas ant laužo. Jo poziciją plačiai rėmė liaudis ir keli vokiečių princai. Liuteris slapstėsi maždaug metus, tačiau Vokietijoje jį taip stipriai palaikė, kad jis išvengė sunkios bausmės.
Liuteris buvo produktyvus autorius, ir daugelis jo raštų padarė didelę įtaką. Vienas svarbiausių jo darbų buvo Biblijos vertimas į vokiečių kalbą. Tai įgalino kiekvieną raštingą žmogų studijuoti Šventąjį Raštą savarankiškai, nepasikliaujant bažnyčia ar jos kunigais. (Be to, labai geras Liuterio vertimas turėjo milžinišką įtaką vokiečių kalbai ir literatūrai.)
Trumpame straipsnyje išsamiai išdėstyti Liuterio teologijos, žinoma, neįmanoma. Viena iš pagrindinių jo idėjų buvo iš Šv. Pauliaus raštų perimta doktrina apie išteisinimą vien tikėjimu. Liuteris buvo įsitikinęs, jog žmogus iš prigimties yra toks nuodėmingas, kad vien geri darbai negali jo išgelbėti nuo amžino pasmerkimo. Išgelbėjimas ateina tik per tikėjimą ir tik iš Dievo malonės. Jeigu taip, tampa aišku, jog bažnyčios indulgencijų pardavinėjimo praktika neteisinga ir neefektyvi. Iš tikrųjų, tradicinis požiūris, kad bažnyčia yra būtinas tarpininkas tarp krikščionio ir Dievo yra klaidingas. Liuterio doktrinos visas Romos katalikų bažnyčios raison d’etre nušluoja vienu ypu.
Liuteris ne tik abejojo svarbiausiu bažnyčios vaidmeniu, bet ir protestavo prieš daugelį specifinių bažnyčios tikėjimų bei praktikų. Pavyzdžiui, jis neigė skaistyklos egzistavimą ir tai, kad dvasininkai turi laikytis celibato. 1525 metais jis pats vedė buvusią vienuolę, ir jie susilaukė šešių vaikų. Liuteris mirė 1546 metais, lankydamasis savo gimtajame mieste Eislėbene.
Martynas Liuteris, žinoma, buvo ne pirmasis protestantų mąstytojas. Jo pirmtakai — prieš šimtmetį Bohemijoje gyvenęs Janas Husas ir keturiolikto amžiaus anglų mokslininkas Džonas Viklifas. Ankstyvuoju protestantu gali būti laikomas net dvylikto amžiaus prancūzas Peteris Valdas. Tačiau kiekvieno iš šių ankstyvųjų judėjimų efektas daugiausia buvo lokalinis. Iki 1517 metų nepasitenkinimas katalikų bažnyčia taip išaugo, jog Liuterio žodžiai greitai uždegė protestų virtinę, kuri paplito beveik po visą Europą. Todėl teisėtai laikoma, kad Liuteris padarė didžiausią įtaką reformacijos pradžiai.
Akivaizdžiausias reformacijos rezultatas buvo įvairių protestantiškų konfesijų susiformavimas. Nors protestantizmas yra tik viena krikščionybės atšaka, ir ne pati gausiausia, vis dėlto jis turi daugiau šalininkų, negu budizmas ar kitos religijos.
Kita svarbi reformacijos pasekmė buvo po jos Europoje plačiai paplitę religiniai karai. Kai kurie jų (pavyzdžiui, Trisdešimties metų karas Vokietijoje, trukęs 1618 — 1648) buvo itin žiaurūs. Net be karų, kelis šimtmečius politiniai konfliktai tarp katalikų ir protestantų vaidino Europos politikoje svarbų vaidmenį.
Be to, reformacija turėjo įtakos Vakarų Europos intelektualiniam gyvenimui. Iki 1517 m. buvo vienintelė įteisinta bažnyčia, Romos katalikų bažnyčia, o atskalūnai laikyti eretikais. Tokia atmosfera, suprantama, nebuvo palanki savarankiškam mąstymui. Po reformacijos, įvairioms šalims priėmus religinio mąstymo laisvės principą, tapo saugiau svarstyti ir apie kitus dalykus.
Turbūt verta paminėti ir dar kai ką. Šiame sąraše daugiausia žmonių yra kilę iš Didžiosios Britanijos. Antroje vietoje — Vokietija. Apskritai knygoje dominuoja žmonės iš protestantiškųjų Šiaurės Europos bei Amerikos šalių. Tačiau tik du iš jų (Gutenbergas ir Karolis Didysis) gyveno iki 1517 metų. Iki šios datos dauguma žmonių, aprašytų šioje knygoje, kilę iš kitų pasaulio dalių, o žmonės, gyvenę šiandieninėse protestantiškose šalyse, darė palyginti mažą įtaką žmonijos kultūrai ir istorijai. Tai rodo, kad protestantizmas ar reformacija lėmė tokio didelio skaičiaus gabių žmonių iš šių regionų atsiradimą per paskutinius 450 metų. Turbūt didesnė intelektualinė laisvė šiose srityse buvo svarbus veiksnys.
Liuteris karštai gynė savo įsitikinimus. Nors pats sukilęs prieš religinę valdžią, jis būdavo itin netolerantiškas su tais, kurie nesutikdavo su jo religiniais teiginiais. Galbūt dėl tokio jo pavyzdžio religiniai karai Vokietijoje buvo daug žiauresni ir kruvinesni, negu, pavyzdžiui, Anglijoje.
Liuteris dažnai akcentuodavo paklusnumą teisėtai pilietinei valdžiai. Turbūt pagrindinė to priežastis buvojo prieštaravimas dėl bažnyčios kišimosi į valdymą. (Reikia turėti omenyje, jog reformacija buvo ne tik teologinis ginčas, bet ir nacionalistinis Vokietijos sukilimas prieš Romos įtaką — būtent dėl to Liuterį taip rėmė vokiečių aukštuomenė.) Norėjo Liuteris to ar ne, atrodo, jog jo teiginiai lėmė, kad daugelis vokiečių protestantų politiniu požiūriu priėmė absoliutizmą.
Kas nors gali paklausti, kodėl Martynui Liuteriui neskirta dar aukštesnė vieta šiame sąraše. Pirma, nors Liuteris gali atrodyti labai svarbus europiečiams ir amerikiečiams, jis ne toks svarbus Azijos ir Afrikos gyventojams, tarp kurių krikščionių nedaug. Kaip ir daugeliui kinų, japonų bei indų atrodo, jog skirtumai tarp katalikų ir protestantų gana nereikšmingi. (Panašiai, nedaugelis europiečių domisi skirtumais tarp islamo sunitų ir šiitų atšakų. Antra, Liuteris istorijoje iškilo palyginti neseniai ir įtakojo daug trumpesnį žmonijos istorijos etapą, negu Jėzus, Mozė ar Mahometas. Trečia, per paskutiniuosius šimtmečius religijos svarba Vakaruose mažėjo ir, atrodo, jog kitą tūkstantmetį jos įtaka žmonijos reikalams bus daug mažesnė, negu prieš tai ėjusį tūkstantmetį. Jeigu tikėjimas blės, Liuteris ateityje bus nebe tokia svarbi figūra kaip šiandien. Pagaliau, reikia neužmiršti, jog šešiolikto ir septyniolikto amžiaus religiniai ginčai ilgainiui neįtakos tiek daug žmonių, kaip tuo laikmečiu atlikti moksliniai pasiekimai. Tai pagrindinė priežastis, dėl kurios Liuteris įrašytas į žemesnę padėtį už Koperniką (kuris buvo jo amžininkas), netgi nors Liuteris turėjo didesnį individualų vaidmenį protestantų reformacijoje, negu Kopernikas mokslinėje revoliucijoje.
