Treji metai prieš Pirmąjį pasaulinį karą transatlantiniams laineriams buvo tragiški. „Titaniko” katastrofai, įvykusiai 1912-ais metais, paskirta, ko gero, per daug knygų ir kino filmų, tačiau pasaulio visuomenei liko beveik nežinomas dar dviejų laivų – „Volturno“ ir „Airijos imperatorė” („Empress of Ireland“) – laivų žūties aplinkybės.
Keleivinis laivas „Volturnas“ priklausė Kanados laivybos kompanijai, tačiau buvo užregistruotas Anglijoje ir jame dirbo Anglijoje surinktas ekipažas. Laivas atliko eilinį reisą iš Roterdamo į Niujorką, jame plaukė apie 600 emigrantų iš Senojo pasaulio, o laivo triumai buvo prigrūsti krovinių. Plaukimas vyko ypač sudėtingomis sąlygomis, nes Siaurės Atlante kilo 10-ies balų stiprumo štormas.
Ankstyvą 1913-ųjų m. spalio 9 d. rytą, kai laineris artėjo prie 35-osios vakarų ilgumos, iš po liuko dangčio ir pirmojo krovinių sektoriaus ventiliatorių pasirodė dūmai. Vos tik jūreiviai nuėmė liuką, krovinys ėmė degti atvira ugnimi. Nedelsiant buvo paskelbtas gaisro pavojus, išvyniotos brezentinės žarnos ir visu galingumu įjungti siurbliai. Tačiau ugnis neužgeso, priešingai, dar labiau sustiprėjo dėl stipraus vėjo. Lainerio kapitonas F. Inčas įsakė pasukti laivą laivagaliu į vėjo pusę, tikėdamasis, kad taip pavyks apsaugoti kitus krovinių skyrius nuo gaisro. Tačiau manevras neatnešė sėkmės, gaisras persimetė ir į šalia esantį antrąjį triumą. Apie 10-ą valandą ryte kapitonas Inčas, supratęs, kad ekipažui savo jėgomis nepavyks susidoroti su ugnimi, įsakė vyriausiajam radiotelegrafistui V.Sedonui į eterį pasiųsti nelaimės signalą. Pranešimo tekste buvo informacija, kad laineris randasi 49°12’ Siaurės platumos ir 39°51’ Vakarų ilgumos, laivo pirmajame ir antrajame triume vyksta gaisras, laivui reikalinga skubi pagalba.
Kyla visiškai logiškas klausimas: kodėl kapitonas Inčas tik praėjus 3 valandoms nuo gaisro pradžios kreipėsi pagalbos? Tikriausiai, jis manė, kad ekipažui pačiam pavyks susitvarkyti su iškilusiomis problemomis ir užgesinti gaisrą, tačiau tuo metu, kai buvo išsiųstas nelaimės signalas ir esant tokioms oro sąlygoms, vilčių praktiškai nebeliko.
Iš „Volturno“ pasiųstą SOS signalą išgirdo už 78-ių mylių plaukęs keleivinis laineris „Karmanija”. Beje, „Volturnas” priklausė tai pačiai liūdnai pagarsėjusiai laivininkystės kompanijai, kaip ir „Titanikas”. „Karmanijos” kapitonas Baras įsakė padidinti laivo greitį nuo 15 mazgų iki 20, radiotelegrafistui Moltbiui liepė perduoti į „Volturną”, kad jie skuba į pagalbą, bei retransliuoti pagalbos signalą kitiems laivams, kurie galėjo būti nelaimės rajone. „Karmanija” į avarijos vietą atplaukė apie 14-ą valandą.
Per tas 4 valandas, kol „Karmanija” skubėjo į pagalbą, „Volturno” padėtis dar labiau pablogėjo. Visa priekinė laivo dalis buvo apimta ugnies. Priešgaisriniai siurbliai užpylė triumus vandeniu, todėl laivas gana stipriai pasviro į priekį. Žinodamas, kad „Karmanija” skuba į pagalbą, kapitonas Inčas priėmė sprendimą, kuris štormo metu buvo lemtingas. Jis įsakė į 6 gelbėjimo valtis susodinti tiek žmonių, kiek telpa, ir jas nuleisti į vandenį, kad galėtų saugiai atsitraukti nuo degančio laivo ir sulaukti „Karmanijos”. Iš 6-ių perpildytų gelbėjimo valčių 4-ios subyrėjo net nepasiekusios vandens – jos atsitrenkė į lainerio bortą. Šiose valtyse buvę žmonės atsidūrė vandenyje ir žuvo. Dvi gelbėjimo valtis pavyko nuleisti ant vandens, tačiau jos negalėjo išsilaikyti arti laivo ir greitai išnyko iš regėjimo lauko, nuneštos bangų. Tačiau nelaimės tuo nesibaigė – išskleistos valčių talės apsivyniojo aplink varantįjį sraigtą, laivas sustojo. Laineris, netekęs valdymo, atsidūrė stichijos valdžioje.
Dūmų ir ugnies nuo laivo priekio iki kamino apimtas „Volturnas” lėtai virto nuo vieno borto ant kito. „Karmanijos” kapitonas Baras, labai rizikuodamas dėl galimo susidūrimo su „Volturnu” ar gaisro persimetimo, priplaukė kiek galima arčiau nelaimę patyrusio laivo ir iškvietė savanorius, kurie turėjo valtimi perduoti trosą į degantį laivą ir po to juo pergabenti žmones. Valtį iš „Karmanijos” pavyko sėkmingai nuleisti ant vandens, tačiau po dviejų valandų nevaisingų pastangų tolimesnių bandymų teko atsisakyti. Pakėlęs iš vandens valtį ir jos ekipažą, kapitonas Baras „Karmaniją” priplukdė dar arčiau „Volturno”. Laivus skyrė vos 30 metrų, tačiau lyno mėtymo įrenginio pagalba perduoti trosą į degantį laivą taip ir nepavyko. Beje, jei ir būtų pasisekę tai padaryti, naudos iš to nebūtų, nes, esant tokiam dideliam bangavimui, trosas neišvengiamai būtų nutrūkęs.
Tuo metu, kai kapitonas Baras stengėsi padėti degančiam laivui, abiejų laivų radiotelegrafistai perdavinėjo vienas kitam savo kapitonų radiogramas. Apie 16-ą valandą Moltbis pranešė Sedonui, kad „Volturno” siųstuvas kažkodėl ėmė veikti su pertrūkiais. Sedonas išėjo iš kabinos ir pamatė, kad atskilo apdegusi fokstiebio dalis ir nuo vėjo liečia anteną bei ją įžemina. Pataisyti gedimo buvo iškviestas antrasis kapitono padėjėjas. Jis užsliuogė į stiebą, tirštuose dūmuose gana greitai pašalino atitrūkusias dalis, tačiau besileisdamas žemyn nebeišsilaikė ir maždaug iš 6-ių m aukščio nukrito ant denio. Laimei, jis nepatyrė labai rimtų traumų. Po to, kai buvo atkurtas ryšys, Seldonas perdavė kapitono Inčo prašymą, kad „Karmanija” paieškotų dvi bangų nuneštas valtis su žmonėmis. „Karmanija” leidosi ieškoti, tačiau nenuplaukė nė 5 mylių, kai iš „Volturno” gavo radiotelegramą: „Grįžkite kiek galima greičiau. Susidarė pūslės ant korpuso apdailos. Galime bet kuriuo metu nugrimzti į dugną”. „Karmanija” pasuko atgal link „Volturno” ir priplaukė prie jo iš priešvėjinės pusės. Buvo nuleisti 6 gelbėjimo plaustai, pritvirtinti trosais, tikintis pasinaudoti vėju ir plaustus priplukdyti prie „Volturno”. Tačiau trosai nutrūko, o plaustai buvo nunešti į vandenyną.
Išbandęs visas galimybes laivui išgelbėti, kapitonas Baras nusprendė atsitraukti nuo skęstančio laivo ir prisijungti prie kitų dviejų laivų, kurie irgi atplaukė į avarijos vietą. Iki tamsos prie ugnies apimto „Volturno” priplaukė net 8 laivai. Šių laivų ekipažai ir keleiviai su siaubu akyse žiūrėjo į visa tai, kas vyksta.
„Karmanijos” radistas Moltbis vėliau savo ataskaitoje rašė: „Tai buvo vienas iš labiausiai širdį draskančių reginių, kuriuos kada nors man teko matyti. „Volturnas” atrodė kaip ištisa ugnies masė, kurią supo kiti laivai, kurie niekuo negalėjo padėti. Mūsų laive ne tik moterys, bet ir vyrai negalėjo sulaikyti ašarų”.
Ugnis pasiekė „Volturno” variklių skyrių. Sustojo elektros generatoriai ir siurbliai. Sedonas palaikė ryšį, pasinaudodamas avariniu akumuliatoriumi. Apie vidurnaktį radisto kabinoje karštis pasidarė nepakeliamas. Prieš ją palikdamas, Sedonas išsiuntė paskutinę telegramą: “Daugiau laikytis nebegalime. Ar mums niekuo negalite padėti?”
Tada „Karmanijos” kapitonas Baras ryžosi atlikti drąsų veiksmą. Jis liepė savo radistui apklausti nelaimės rajone esančių laivų gal tarp jų yra tankeris su kroviniu. Kapitono galvoje gimė idėja, kad reikia iš tankerio išleisti naftą ir taip susilpninti bangavimą bei suteikti galimybę valtims priplaukti prie „Volturno”. Neužilgo atsiliepė tepalais pakrautas tankeris „Naragensetas”. Jis priplaukė apie 5-ą valandą kitos dienos ryte, kai vėjas jau buvo truputį nusilpęs. Tankeris priplaukė arčiau „Volturno” ir ėmė pumpuoti savo krovinį į audringą vandenyną. Tai buvo labai rizikinga operacija, nes tepalas galėjo užsidegti ir taip visiškai atkirsti visus kelius pasiekti „Volturną”. Beje, jei taip būtų atsitikę, padėties nebūtų pabloginę – ji ir taip buvo beviltiška.
Tačiau rizika pasiteisino. Padengtos plona tepalų plėve bangos žymiai susilpnėjo. Iš 9-rių netoliese esančių laivų nuleistos gelbėjimo valtys sugebėjo priplaukti prie „Volturno” ir paimti 521 žmogų, t.y. visus tuos, kurie tuo metu buvo likę laineryje.
Dviejų į vandenyną nuneštų valčių paieškos buvo nesėkmingos. Jos dingo be pėdsakų. Šiose valtyse buvę žmonės tapo aukomis – kaip ir nuskendę iš 4-ių sudužusių valčių ar žuvusieji gaisre. Iš viso žuvo 150 „Volturno” keleivių ir ekipažo narių. Praėjus visai nedaug laiko, kai degantį laivą paliko žmonės, šis paniro į vandenyno gelmes.
Tai, kad likusių gyvųjų neištiko kitų nelaimingųjų lemtis, reikia padėkoti puikiems praktiniams ir organizaciniams „Karmanijos” kapitono Baro sugebėjimams bei „Narangaseto” kapitono, kuris nepabijojo atsiliepti į pagalbos šauksmą, drąsai. Ne mažiau svarbų vaidmenį suvaidino ir radijo ryšys, o tiksliau pasakius – mums dabar nepaprastai primityviu atrodantis belaidis telegrafas, kuris tuo metu tik buvo pradėtas įdiegti laivyne ir kuris tapo dabartinių efektyvių ir įvairiapusių ryšio ir navigacijos priemonių pradininku.
