Rašytojo Jano Flemingo sukurtą herojų Džeimsą Bondą, protingą, žavingą ir visada sėkmingai atliekantį užduotis agentą 007 žino visame pasaulyje. Taip pat daug kas yra girdėję apie Hitlerio asmeninį sekretorių ir ministrą Martyną Bormaną. Šis veikėjas dingo 1945-ųjų m. gegužės 1 d. iš degančio Fiurerio bunkerio Berlyne ir tą pačią dieną buvo aptiktas negyvas po tiltu. Tačiau, ko gero, mažai kam girdėtas Kristoferis Kraitonas, Emplforso katalikų koledžo auklėtinis, karališkosios dramos meto akademijos studentas ir talentingas muzikantas – mėgėjas. Rašytojas Janas Flemingas su savo herojumi Džeimsu Bondu, nacistas Martynas Bormanas, ,,Laisvas menininkas” Kristoferis Kraitonas. Kas gi sieja šiuos keturis žmones? Pasirodo, juos susiejo Antrasis pasaulinis karas.
Veikiantieji asmenys
Janas Flemingas (1908-1964) baigė Itono koledžą, vėliau studijavo Karališkoje karo akademijoje Sandherste, taip pat Miuncheno ir Ženevos universitetuose. Jis rašytoju tapo tik 1953-iais metais, kai buvo išleistas pirmasis iš 14- os romaną apie agentą 007 – „Kazino „Royale““.
Tačiau Džeimso Bondo vardą Flemingas ėmė vartoti dar prieš aštuonerius metus. Busimasis rašytojas tarnauti į armiją buvo pakviestas Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Jis buvo KJL slaptosios tarnybos direktoriaus admirolo Džono Godfrio padėjėju. Tokias aukštas pareigas Flemingas užėmė tikriausiai dėl to, kad buvo kilęs iš turtingos aristokratų šeimos, o jo tėvas, žuvęs 1916-ais metais mūšyje prie Somos, buvo Vinstono Čerčilio draugas, kuris iš pradžių buvo karinio laivyno ministru, o vėliau vadovavo visai vyriausybei.
Flemingas kuravo ne vieną slaptą operaciją, vadovavo karo belaisvių išvadavimui Norvegijoje, nustatinėjo vokiečių „Fau“ raketų paleidimo mechanizmų vietas, žvalgybos duomenimis aprūpino sąjungininkus, prieš jiems išsilaipinant Italijoje. Pagal vieną versiją, apie kurią tapo žinoma tik 1997-ais metais, praėjus 33 metams po Flemingo mirties, jis tiesiogiai kūrė planą ir dalyvavo operacijoje, kurios tikslas buvo pagrobti Martyną Bormaną. Iš ši operacija buvo įvykdyta 1945-ųjų m. gegužės 1 d. Operacijai buvo suteiktas Flemingo pasiūlytas kodinis pavadinimas „Džeimsas Bondas” – taip vadinosi Flemingui į akis papuolusio ornitologijos žinyno autorius.
Karališkųjų karinių jūrų pajėgų leitenantas 22-jų metų amžiaus Kristoferis Kraitonas (tikrasis vardas – Džonas Einsvortas Deivisas), buvo majoro Mortono, legendinio „M“ skyriaus, kuris buvo ypač slaptas britų žvalgybos ir paties premjero Čerčilio padalinys, vadovo pavaldinys ir sėkmingai kilo karjeros laiptais. Būtent Kraitonas buvo pasirinktas dalyvauti slaptoje Didžiosios Britanijos vyriausybės užduotyje. Svarbų vaidmenį leitenanto biografijoje suvaidino Joachimas fon Ribentropas, kurį Kristoferis vadino „dėdule”. Ribentropas, vienas iš aukščiausių nacistų partijos vadovų, asmeninis Hitlerio draugas, keletą metų dirbo pasiuntiniu Anglijoje, o 1938-ais metais tapo Trečiojo reicho užsienio reikalų ministru.
Operacijos pradžia
1945-ųjų metų kovo mėnesį Bormanas, suprasdamas, kad karas pralaimėtas, sukūrė planą „Erelio skrydis”. Šio plano pagrindinis tikslas buvo okupuotose šalyse užgrobtus „karinius trofėjus” perkelti į slaptas saugyklas, kurios įrengtos visame pasaulyje ir kurias kontroliuoja vokiečiai. Flemingas ir Kraitonas per Vokietijoje veikusius agentus sužinojo apie Bormano planą ir iš karto ėmė ruošti operacijos „Džeimsas Bondas” detales.
Pirmiausia Kraitonui buvo duota užduotis užmegzti kontaktą su „dėdule” Ribentropu ir per jį sužinoti apie galimybes susisiekti su pačiu Bormanu. Kraitonas sugebėjo paskambinti telefonu ministrui, kuris atvirai apsidžiaugė šiuo skambučiu. Jis irgi suprato, kad artėja neišvengiamas Vokietijos pralaimėjimas, todėl svarstė visokius būdus pabėgti į užsienį. Ribentropas ypač norėjo patekti į Didžiąją Britaniją, kur buvo likę daug pažįstamų žmonių, kurie jam būtų garantavę saugumą.
Susitikimas su „dėdule” buvo numatytas 1945-ųjų m. vasario 20 d. Kraitonas, lydimas patikimos apsaugos, išvyko į Vokietiją. Ribentropas patvirtino savo siekį palikti Vokietiją ir mainais už leidimą laisvai kirsti šalies sieną pažadėjo palenkti Bormaną bendradarbiauti bei „nepastebėti” dviejų britų agentų patekimo į nacių vadovybės bunkerį Berlyne.
Bormanas ir „M“ skyrius duoda leidimą
Po kiek laiko Kraitonas ir Flemingas Berlyne susitiko su Bormanu. Susitikimo metu buvo patvirtintas paties Bormano sukurtas planas apie jo dingimą. Pagal šį planą turėjo atsirasti antrininkas, kurio žūtis leistų tikrajam Bormanui sėkmingai išvykti iš Vokietijos. Jis Kraitonui perdavė visus duomenis apie save, netgi medicininių kortelių įrašus. Suokalbininkai išsiskyrė iki plano realizacijos pradžios.
Į Angliją sugrįžę Flemingas ir Kraitonas sulaukė „M” skyriaus vadovybė pritarimo ir ėmė ieškoti kandidato į Bormano antrininkus. Toks žmogus buvo surastas Kanadoje – tai buvo tenai gyvenantis vokietis Otas Giunteris. Jis buvo nugabentas į Europą, kur buvo atliktos reikiamos chirurginės, netgi stomatologinės operacijos, siekiant sukurti antrąjį Martyną Bormaną. Apie tai, kad jis ruošiamas mirčiai, antrininkas nežinojo. Visi paruošiamieji darbai vyko „M” skyriaus slaptoje bazėje Berdheme.
Evakuacija, persikūnijimas, persikėlimas
1945-ųjų m. balandžio 22 d., sekmadienį, operacijos dalyviai, gavę signalą iš Ribentropo, paliko Berdhemą ir perdirbtu bombonešiu „Velingtonas” išskrido iš aviacijos bazės netoliese Bedfordo ir nusileido sąjungininkų užimto Braunšveigo aerouoste. Ten jie persėdo į kitą lėktuvą ir įveikė likusius 200 km iki Berlyno. Priartėjus prie miesto grupės nariai iššoko su parašiutais, nusileido Miugelio ežero pakrantėje ir likusius 20 km įveikė valtimis.
Ankstyvą balandžio 23-ios d. rytą Kraitonas, Flemingas ir kiti operacijos dalyviai pasiekė vieną požeminį bunkerį, kur jų jau laukė vokiečių sargybiniai.
Kitą dieną Kraitonas susitiko su Bormanu, kuris šiam momentui jau buvo paruošęs savo antrininko likvidavimo planą. Gegužės 1-osios d. vakare operatyvinė grupė išvežė Bormaną iš Berlyno ir nugabeno jį į Angliją. Ten jis du mėnesius buvo Berdhemo bazėje, kurioje buvo saugomas visą parą. Buvęs fiurerio sekretorius pasirašė dokumentus, kuriais Didžiosios Britanijos vyriausybei buvo suteiktos teisės pasinaudoti visomis Vokietijos sąskaitomis, esančiomis Šveicarijos bankuose. Po to Bormanas parašė išsamią ataskaitą apie pabėgimą iš Berlyno. Vėliau jam buvo išduoti nauji dokumentai, pagal kuriuos jis tapo žmogumi, neturinčiu nieko bendro su 1945-ųjų m. gegužės 1 d. Berlyne nužudytu nacių vadovu Martynu Bormanu. Keletą metų naujasis Didžiosios Britanijos pavaldinys gyveno nedideliame kaimelyje Surėjaus grafystėje, iš kur buvo pergabentas į Argentiną. Dar po kiek laiko jis persikėlė į Paragvajų, kur gavo leidimą nuolat gyventi šioje šalyje.
Paragvajuje „nusėdo” ir nemažai kitų nacių partijos kolegų, kurie sugebėjo išsinešdinti iš pasmerkto Berlyno.
Pomirtinė apgaulė
Kristoferis Kraitonas operacijos „Džeimsas Bondas” istoriją aprašė savo 1996-ais metais pasirodžiusioje knygoje „Paskutinė didžioji Antrojo pasaulinio karo paslaptis”.
Kraitonas teigia, kad Bormanas mirė Paragvajuje 1959-ųjų m. vasario mėnesį. Pagal slaptą susitarimą, sudarytą tarp CŽV, Paragvajaus vyriausybės ir vokiečių žvalgybos, Bormano kūnas buvo slaptai nugabentas į Berlyną, kur buvo užkastas ir vėliau „aptiktas”. Ši istorija visą pasaulį turėjo įtikinti, kad Hitleriui artimas žmogus žuvo Berlyne pačioje karo pabaigoje.
Buvo manoma, kad tai sumažins visuomenės susidomėjimą tuo faktu, kad 90% aptiktų vokiečių „karinių trofėjų” atsidūrė Anglijoje, kuri jais pasidalijo tik su JAV.
Šis slaptas planas visiškai pavyko. Dar 1992-ais metais karo nusikaltimo tyrimų ir karo nusikaltėlių paieškos centro įkūrėjas Simonas Vizentalis tvirtai pareiškė, kad Martynas Bormanas žuvo 1945-ųjų m. gegužės mėn., bandydamas bėgti iš Berlyno.
Mistifikacijos faktas patvirtinamas
Pagal oficialius vyriausybės dokumen-tus, kurie Paragvajuje buvo paviešinti 1993-ųjų m. sausio mėn., Bormanui iš tiesų pavyko pabėgti iš Berlyno. Jis į šalies sostinę Asunsjoną atvyko 1956-ais metais ir joje gyveno iki pat savo mirties 1959-ųjų m. vasario 15 d. Bormano kūnas buvo slapta palaidotas Itos miesto, esančio už 35 km nuo sostinės, kapinėse. Kitokių duomenų dokumentuose nėra.
Tačiau Hju Tomas, gydytojas, teismo medicinos specialistas, savo 1995-ais metais išleistoje knygoje „Antrininkai” teigia, kad Bormano kūnas buvo ekshumuotas Paragvajuje, pergabentas į Vokietiją ir ten vėl palaidotas, o po to „atsitiktinai” aptiktas. Šie Tomo teiginiai visiškai sutampa su informacija, kurią pateikė Kraitonas.
Tai, kad Bormano palaikai buvo aptikti Berlyne praėjus daug metų po jo mirties (tiek menamos, tiek ir tikros), netiesiogiai patvirtina ir Vakarų Berlyno teismas, kuris tik 1973-ųjų m. balandžio mėn. oficialiai paskelbė Bormaną mirusiu.
