Didysis britų fizikas Džeimsas Klarkas Maksvelas geriausiai žinomas dėl savo suformuluotų keturių lygčių, išreiškiančių pagrindinius elektros ir magnetizmo dėsnius.
Šios dvi sritys buvo intensyviai tyrinėjamos dar gerokai prieš Maksvelą ir buvo gerai žinoma, kad jos artimai susijusios. Tačiau nors įvairūs atrasti elektros bei magnetizmo dėsniai tam tikromis aplinkybėmis pasitvirtindavo, iki Maksvelo nebuvo viską apimančios, vieningos teorijos. Savo keturiomis trumpomis (tačiau labai sudėtingomis) lygtimis Maksvelas sugebėjo tiksliai apibūdinti elektros bei magnetinio laukų elgesį ir sąveiką. Komplikuotą reiškinį jis pavertė suvokiama teorija. Maksvelo lygtys praeitame šimtmetyje intensyviai buvo naudojamos ir teoriniame, ir taikomajame moksle.
Didžiulis Maksvelo lygčių privalumas yra tas, kad tai bendros lygtys, taikomos visose situacijose. Iš Maksvelo lygčių gali būti išvesti visi anksčiau žinoti elektros bei magnetizmo dėsniai ir daug kitų, iki tol neatrastų rezultatų.
Svarbiausieji rezultatai buvo gauti paties Maksvelo. Su jo lygtimis galima įrodyti, jog įmanomi periodiški elektromagnetinio lauko virpesiai. Tokie virpesiai, vadinami elektromagnetinėmis bangomis, kartą prasidėję, sklis išorėn erdve. Savo lygčių pagalba, Maksvelas sugebėjo įrodyti, kad tokių elektromagnetinių bangų greitis bus apytikriai 300 000 kilometrų (186 000 mylių) per sekundę. Jis nustatė, jog šis greitis toks pat kaip šviesos, o po to teisingai padarė išvadą, kad pačią šviesą sudaro elektromagnetinės bangos.
Taigi Maksvelo lygtys yra ne tik pagrindiniai elektros ir magnetizmo dėsniai, bet ir pagrindiniai optikos dėsniai! Iš jo lygčių galima išvesti visus anksčiau žinotus optikos dėsnius ir daugelį nežinotų faktų.
Regima šviesa yra ne vienintelis įmanomas elektromagnetinio spinduliavimo tipas. Maksvelo lygtys įrodė, kad gali egzistuoti ir kitokių elektromagnetinių bangų, besiskiriančių nuo regimos šviesos savo ilgiu ir dažniu. Šias teorines išvadas vėliau akivaizdžiai patvirtino Henrikas Hercas, kuriam pavyko ir aptikti, ir išgauti nematomas bangas, apie kurių egzistavimą spėjo Maksvelas. Dar po kelerių metų Guljelmas Markonis pademonstravo, kaip tos nematomos bangos gali būti naudojamos belaidžiams ryšiams, ir radijas tapo realybe. Šiandien jos naudojamos ir televizijai. Rentgeno, gama, infraraudonieji, ultravioletiniai spinduliai yra kiti elektromagnetinio spinduliavimo pavyzdžiai. Visi jie gali būti tyrinėjami Maksvelo lygčių pagalba.
Nors Maksvelas išgarsėjo pirmiausia dėl savo įnašo į elektromagnetiką ir optiką, jis turi svarbių nuopelnų ir daugeliui kitų mokslo sričių, tarp jų astronomijos teorijai bei termodinamikai (mokslui apie šilumą). Ypač jis domėjosi kinetine dujų teorija. Maksvelas suprato, jog ne visos dujų molekulės juda tuo pačiu greičiu. Vienos juda lėtai, kilos — greičiau, dar kitos — labai greitai. Maksvelas sudarė formulę, labai tiksliai parodančią, kaip judės tam tikrų dujų molekulių grupė (neatsižvelgiant į temperatūrą). Ši formulė, vadinama Maksvelo distribucija, yra viena labiausiai naudojamų mokslinių lygčių ir taikoma daugelyje svarbių fizikos šakų.
Džeimsas Klarkas Maksvelas gimė 1831 Edinburge, Škotijoje. Jo talentas pasireiškė labai anksti: vos penkiolikos metų jis įteikė Edinburgo Karališkajai draugijai mokslinį veikalą. Jis mokėsi Edinburgo universitete ir baigė Kembridžo universitetą. Didesnę savo gyvenimo dalį Maksvelas praleido profesoriaudamas, paskutiniaisiais gyvenimo metais — Kembridže. Jis buvo vedęs, bet vaikų neturėjo. Maksvelas laikomas didžiausiu fiziku teoretiku laikotarpyje nuo Niutono iki Einšteino. Jo puiki karjera nutrūko pirma laiko, 1879 metais, kai jis mirė nuo vėžio netrukus po savo keturiasdešimt aštuntojo gimtadienio.
